Atvirai kalbant, grybus aš mėgstu. Valgyti. Grybus rinkti, tai yra grybauti, švelniai tariant, nelabai. Paaiškinsiu, kodėl.
Norint jų prisirinkti, reikia važiuoti arba pėsčiomis kulniuoti į mišką ir ten valandų valandas slampinėti su krepšiu. Nekalbant apie dideles brangaus laiko sąnaudas, grybus renkant gresia įvairūs nemalonumai ir net pavojai. Miške grybautojo išsiilgę laukia uodai, erkės ir kiti vabzdžiai, gali išgąsdinti ar net užpulti šernai ir vilkai.
Ne naujiena miške pasiklysti. Viena moteriškė pasiklydusi ar ne visą parą klaidžiojo, kol žmonės, laimei, ją surado sustirusią miegančią po egle. Vienas žmogelis neberado kelio iki savo palikto dviračio, kitas – automobilio. Kiek baimės, kiek streso! O juk tai ne į sveikatą.
Be to, grybas grybui nelygu. Būna, kad žmonės kai kuriais ir apsinuodija. Arba štai anądien kaimynė sakė parsinešusi bene dvidešimt gražiausių baravykų, o kai pradėjo valyti ir pjaustyti, paaiškėjo, kad visi kaip vienas sukirmiję.
Tai tokios tokelės su tuo grybų rinkimu…
… Prisipažinsiu, pradėjęs rašyti apie grybus ketinau palyginti jų rinkimą su artėjančiais Seimo rinkimais. Dabar matau, kad tai visiškai kvaila mintis. Grybų ir Seimo rinkimai – nesulyginami dalykai! Rinkti Seimą šimtą kartų lengviau negu grybus. Laiko sąnaudos minimalios ir jokių pavojų. Užsimaukšlinai kaukę, nudrožei į balsavimo patalpą, biuletenyje pažymėjai geriausią iš geriausių kandidatą, įmetei į balsadėžę, ir viskas. Ir turėsime Seime, vaizdingai tariant, šimtą keturiasdešimt vieną sąžiningą, kompetentingą, pareigingą ir t.t. baravyką ir baravykę. Už šungrybius (atsiprašau už negražų žodį) juk nebalsuosim, tiesa?