Apie gražius žodžius

Šian­dien, pa­si­ro­do, Tarp­tau­ti­nė gro­žio die­na.

Rei­kia, gal­vo­ju, nu­veik­ti ką nors gra­žaus. Ir nu­vei­kiau: lip­da­mas iš au­to­bu­so vai­ruo­to­jui pa­sa­kiau „Ačiū”, tai yra gra­žiau­sią lie­tu­viš­ką žo­dį (kaž­ka­da bu­vo to­kiu iš­rink­tas). Gai­la, ži­no­ma, kad jis gra­žus tik mums, nes, pa­vyz­džiui, an­gla­kal­bio au­siai skam­ba kaip pa­pras­tas jaus­tu­kas „achoo” („ap­čy”). Jau tos ang­la­kal­bių au­sys!

Jos ir žo­dį „Bir­žai” gir­di kaip „Beer-žai”, bet tai dar nie­ko, „beer” („alus”) Bir­žams vi­sai tin­ka. O bū­na, kad nie­kuo ney­pa­tin­gas žo­dis nu­skam­ba kaip įžei­di­mas. Pa­me­nu, kaip ka­dai­se rin­ko­mės ke­lio­nei į vie­ną mies­te­lį ir atė­ju­si ko­le­gė mo­ky­to­ja, ro­dy­da­ma į už­sa­ky­tą au­to­bu­są, gra­žiai bir­žie­tiš­kai tars­te­lė­jo: „Čia mū­sų šits?” Vie­nas iš ang­la­kal­bių mo­ky­to­jų, sto­vi­niuo­jan­čių prie au­to­bu­so, su­rea­ga­vo: „What? Are WE shits?” („Ką? Mes šū…?”) Pa­li­kau pa­sku­ti­nį žo­dį neuž­baig­tą, nes jis ne­gra­žus, to­kią die­ną ne­var­to­ti­nas. Ap­čy už dė­me­sį.