Regis, taip neseniai prasidėjo kovas, o jau baigiasi… Savaitgalį teks sukti laikrodžių rodykles viena valanda į priekį ir mėgausimės vasaros laiku. Panašu, kad toks laikrodžių sukinėjimas niekam nepatinka, bet jas sukame tik todėl, kad mūsų valstybė savo nuomonės neturi, o Europos Sąjungos mastu nerandama vieningos nuomonės.
Bala nematė tos valandos – juk šventės artėja: šv. Velykos. Vėl taupome dovanėlėms, maistui… Tiesą pasakius, taip gerai gyvename, kad nebežinome, kokius įmantresnius valgius pasiūlyti namiškiams ar svečiams. Tikriausiai teisingai pasakė Vytautas Landsbergis: gyvename taip gerai, kad tikėtis geriau – pavojinga… Tik kažkodėl anūką išleido gyventi ir dirbti į kitą šalį… Tikriausiai, kad prie to gero gimtoje šalyje nepriprastų.
Negalima smerkti – kiekvienas nori gyventi geriau, o tie, kas gerai gyvena, nemato bėdžių… Nemato tų, kurie šlubuoja, kurie laukia labdaringos karštos sriubos, kurie iš savo kaimo negali pasiekti miesto, nes autobusai nevažiuoja… O kur dar jaunos šeimos, kurios, kaip tas anūkas, dėl geresnio kąsnio emigruoja dirbti į kitą šalį. Tik kodėl apie paprastus žmones, ieškančius darbo, sakoma „emigrantas“, o apie žinomą politiką nesakoma, kad emigravo?.. Jis, mat, kitokio luomo…
Taip pat ir įvykių suvestinėse – jeigu kaimo gryčioje susimušė kartu gyvenantys vyras ir moteris, paskelbiama, kad sugyventiniai. Bet jeigu į panašią situaciją patenka garsūs asmenys – tai jau gyvenimo draugai…
O čia, Biržuose, ar dažnai pastebite, kad žmonės vertinami pagal statusą, įtaką, pažintis? Gal čia negalioja „švogerizmas“ ar žinomumas? Gal čia vienodai šypsosi poliklinikoje ir vargšui, ir turtuoliui, nors pastarajam irgi nėra ko pavydėti – dirbo ir užsidirbo arba gebėjo kažkaip kitaip „prasisukti“…
Nereikia smerkti – juk dažnai ne mes save vertiname, bet kiti pasako, ko esi vertas arba… pasmerkia.
Na, bet apie šventes. Valysime namus, blizginsime langus, galvosime apie artimuosius… Marginsime kiaušinius, ruošime vaišių stalus, užsuksime į bažnyčią… Tiek daug laukia darbų, kad nė nepajusime nuolatinės skubos… Ar susėdę prie vaišių stalo turėsime apie ką kalbėti, išskyrus degalų kainas, politiką, ligas, vaistus, keistą kaimyną ir pavasarinius darbus?
Nekalbėkime šį kartą apie kitus. Tik apie save – ką gero nuveikėme, ko pasiekėme, o gal kažko netekome… Laikas tiksi… Mes nuolat žvilgčiojame į laikrodį, tarsi pasitikrindami ne tik kiek valandų, bet ir kiek dar liko laiko… Laiko gyventi…
Ar žinojote, kodėl žmonės dažniausiai miršta 3-4 valandą nakties? Kardiologai nustatė, kad būtent 3-4 valanda nakties yra tas laikotarpis, kai organizmas ypač pažeidžiamas. Net istoriniai šaltiniai ir šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad nepaaiškinami naktiniai mirties atvejai dažniausiai pasitaiko būtent šiuo paros metu. Kažkodėl tokiu metu dažnai nubundu. Gal pasitikrinti, ar esu gyva?
Tačiau… kiti šaltiniai teigia, kad didžiausias mirtingumas fiksuojamas apie 11 valandą ryto, dar nesulaukus pietų. Yra ir tokia žinia – Ligų kontrolės ir profilaktikos centras yra paskaičiavęs, kad šaltais žiemos mėnesiais žmonių miršta daugiau nei kitu metų laiku. Mirtingiausi – gruodis ir sausis. Daugiausia mirčių fiksuojama šeštadienį…
Jeigu išgyvenome iki pavasario – dar pagyvensime. Šeštadienį mirti – ne laikas, nes švęsime Didįjį šeštadienį, po kurio – Velykos. Nėra laiko mirti, kai reikia gyventi.
O gyventi reikia, nes bunda gamta, išjudinanti žmones… Reikia pasidžiaugti atbudimu, vienas kitu ir artėjančia švente.
Laukiant Velykų galioja tradicija laikytis gavėnios pasninko – nevalgyti mėsos, riebiai… Būtų graži tradicija šiuo laikotarpiu, o gal ir dar ilgiau, laikytis pasninko „nevalgyti“ vieni kitų – tai yra neburnoti ir nežeminti vieni kitų socialiniuose tinkluose.
Tada bus kur kas maloniau bažnyčioje, tariant „ramybės“, linktelėti galvą nenuleidžiant akių, širdyje žinant, kad su niekuo nesusipykai, nieko neįskaudinai ir šventes sutinki ramia dūšia.