Apie galvos skausmus

Vie­ną žmo­gų nuo pat paaug­lys­tės var­gi­no pe­rio­diš­ki gal­vos skaus­mai. Ne­beiš­ken­tęs ap­si­lan­kė jis pas dak­ta­rą, ar psi­cho, ar ho­meo, ge­rai ne­ži­nau.

Pa­ty­ri­nė­jęs žmo­gaus akies (de­ši­nės ar kai­rės, o gal abie­jų, ge­rai ne­ži­nau) rai­ne­lę, dak­ta­ras pa­reiš­kė:

– Gal­vos skaus­mų prie­žas­tis – abe­jo­nės, ku­rio­mis už­terš­tas jū­sų mąs­ty­mas. Pri­va­lo­te jų at­si­kra­ty­ti ar bent su­ma­žin­ti iki mi­ni­mu­mo. Ka­dan­gi mąs­ty­mu, at­ro­do, ne­pikt­nau­džiau­ja­te, tai ne­tu­rė­tų bū­ti itin sun­ku.

– Ta­čiau kaip, kaip? Ar yra ko­kių vais­tų?

– Be abe­jo, – nu­ra­mi­no žmo­gų dak­ta­ras. – Veiks­min­giau­sias vais­tas – mąs­ty­mo ste­reo­ti­pai. Var­to­ki­te juos kiek­vie­ną kar­tą, kai ap­niks ko­kia abe­jo­nė, ir pa­ma­ty­sit – gal­vos jums tik­rai ne­skau­dės.

– Ta­čiau kur man jų ras­ti?

– Žmo­nių kal­bo­je, sa­ky­ti­nė­je ir ra­šy­ti­nė­je. Iš­gir­dęs ar per­skai­tęs įsi­min­ki­te ir var­to­ki­te į svei­ka­tą. Pra­dė­ki­te nuo anek­do­tų apie tau­ty­bes, pa­vyz­džiui, lė­ta­pė­džius es­tus.

– Bet kad, gir­dė­jau, suo­miai…

– Ne­si­gin­čy­kit. Pa­se­nęs ste­reo­ti­pas, ne­veiks­min­gas. Nuo anek­do­tų apie es­tus, čiuk­čius, su­val­kie­čius ir pan pe­rei­ki­te prie api­bend­ri­ni­mų, pa­vyz­džiui: bū­din­giau­sias lie­tu­vių bruo­žas – pa­vy­das.

– Bet kad, gir­dė­jau, vai­šin­gu­mas…

– Ne­si­gin­čy­kit. Pa­se­nęs ste­reo­ti­pas, ne­veiks­min­gas. Var­to­ki­te nau­jo­viš­kus – sa­ky­kim, val­džio­je vie­ni va­gys ir su­kčiai, į Eu­ro­vi­zi­ją iš­siun­tė ne tuos, ku­riuos rei­kė­jo, mo­ki­niai ži­no tik sa­vo tei­ses, o pa­rei­gų ne… Be abe­jo, yra dau­gy­bė am­ži­nai ne­sens­tan­čių ste­reo­ti­pų, kaip an­tai: vi­si vy­rai kiau­lės, o vi­sos mo­te­rys, at­si­pra­šant, vie­no­dos, mū­sų lai­kais taip ne­bu­vo, kur ri­ta­si pa­sau­lis…

Dak­ta­ras dar il­gai žmo­gų kon­sul­ta­vo, kol šis, užuo­t prieš­ta­ra­vęs („Bet kad, gir­dė­jau…”) ėmė klus­niai link­čio­ti gal­va ir ga­liau­siai, nuo­šir­džiai pa­dė­ko­jęs (gal ir at­si­ly­gi­nęs, ge­rai ne­ži­nau), at­si­svei­ki­no, ste­reo­ti­piš­kai pa­lin­kė­da­mas dak­ta­rui ge­ros die­nos.

Išė­jęs iš dak­ta­ro ka­bi­ne­to, jis nu­žings­nia­vo prie ar­ti­miau­sio spau­dos kios­ko ir nu­si­pir­ko… ką? Žur­na­liu­ką „Anek­do­tai”.

Ga­na, dau­giau ne­be­pa­sa­ko­siu. Tru­pu­tį su­skau­do gal­vą.