Naujausios
Žygeivių šeima vaikus ugdo žygiuose
Prieš dvejus metus į pirmąjį pėsčiųjų žygį išsiruošusi šiauliečių Malakauskų šeima skaičiuoja per pusantro tūkstančio nueitų kilometrų. Pelkėmis, miškais ir laukais eidami dieną ir naktį, vasarą ar žiemą jie savyje atranda kantrybę, ištvermę, Lietuvos gamtos grožį ir šeimos vienybę.
Natalija KONDROTIENĖ
natalija@skrastas.lt
Įrodymas: diplomai, medaliai ir pasai
„Vieni sportuoja, kiti važinėja dviračiais, o mūsų šeima keliauja į žygius“, – šypsojosi šiauliečiai Jurgita ir Viktoras Malakauskai. Apie jų dalyvavimą pėsčiųjų žygiuose liudija specialūs pasai, kuriuose registruojami nueiti kilometrai, pažymėtos vietos, kur keliauta, taip pat diplomai, atminimo medaliai bei žemėlapiai.
Šalia mamos ir tėčio įsitaiso šešiametė Rugilė bei devynerių Gabrielius. Visi keturi – ištikimi ir kantrūs bendražygiai. Vaikai, vis pakeldami akis į tėvus, klausia, ar jau gali atsinešti savo žygeivių pasus. „Bėkit, bėkit“, – nusijuokia mama Jurgita.
Mažieji labai ruošėsi pokalbiui, bandė prisiminti visas žygių įdomybes, tikslinosi nueitus maršrutus, peržiūrėjo nuotraukas, visus ant sienos sukabintus diplomus.
Būsimas trečiokas Gabrielius verčia savo žygeivio paso puslapius: „Dešimt, dešimt, dvidešimt, dar dvidešimt". Nueita daugiau nei 200 kilometrų. Dalyvavo šešiuose užskaitytuose žygiuose.
Sesuo Rugilė savo pasą ištiesia tėčiui. Ji lanko darželį, tad nueitus kilometrus suskaičiuoti patiki kitiems. Ir plačia šypsena pražysta, kai išgirsta patvirtinimą, kad ji nuėjo lygiai tiek pat, kiek ir brolis.
„Rugilei buvo ketveri, kai nuėjo pirmuosius žygeivės kilometrus, broliui – septyneri. Kai kurie stebisi, kad imame vaikus į žygius, bet jie to nori patys! Smagu – vaikai noriai su mumis keliauja, galime pabūti visi drauge, galime jiems parodyti, kokia graži gamta, patirti nuotykių“, – šypsodamiesi pasakojo Jurgita ir Viktoras.
Pabandymas sukėlė priklausomybę
Viktoras nusijuokia, kad tarp žygeivių sklando posakis, kad pirmasis kartas sukelia priklausomybę. Taip nutiko ir jų šeimai.
Prieš dvejus metus Viktoras išgirdęs draugų pasakojimus nutarė pats išbandyti.
„Vieną dieną paaukojęs žygiui, visą savaitę gydėsi jo padarinius – ant kojų atsiradusias pūsles“, – šypsojosi žmona.
Šeima iš spintos ištraukia parodyti ilgoms kelionėms skirtus batus. Patikina, batai – vienas iš sklandaus žygio garantų. Neseniai dalyvavo žygeivių festivalyje Jurbarke ir svilinant 30 laipsnių karščiui rengėsi kuo lengvesnius rūbus, bet avėsi didžiulius batus.
Apie pirmąjį savo bendrą žygį šeima pasakoja kartu. Vaikai dėlioja detales, tėvai šypsodamiesi leidžia pasakoti, papildo.
Viktoras tą kartą buvo susiruošęs į dviejų dienų žygį, kai kasdien nueinama 20 kilometrų. Sutarė, kad šeima jo lauks specialiai žygeivių šeimoms įrengtoje stovyklavietėje, kur vyko įvairios pramogos.
„Gulime su vaikais, deginamės, ir išgirstame, kad į žygį kviečiami mažieji. Vieną dieną 10 kilometrų ir kitą dieną tiek pat. Klausiu, vaikai, ar norit? Jie linkčioja. Padarėme tėčiui staigmeną – tapome žygeiviais“, – juokėsi prisiminusi pirmąjį žygį Jurgita.
Pasiklysti neįmanoma
„Labai patinka po žygio Nemune maudytis“, – nekantraudamas priduria Gabrielius. Sesuo pritaria. Maudynės po žygio – atgaiva visai šeimai, tačiau vaikams tai lyg galutinis žygio tikslas.
Keliaudami po įvairius šalies kraštus, gauna žemėlapius, pamato to regiono žymias, istorines vietas. Žygeivių asociacijos organizuojamuose žygiuose dalyviai gauna pasus, kuriuose sudėti žygį fiksuojantys atspaudai. Viso žygio metu yra prižiūrimi organizatorių.
Pasirūpinta, kad tarpiniuose punktuose būtų geriamojo vandens, maršrute budi medikai, ryškiai sužymėta trasa, nurodyti organizatorių telefonai, kad juos būtų galima išsikviesti nutikus bėdai.
„Šią vasarą buvo labai karšta, tad vandens tarpiniuose punktuose buvo itin daug, žygeiviai raginti daug gerti. Jau žinome, kaip elgtis. Naujokams gal sudėtingiau, bet informacijos yra internete“, – patikino V. Malakauskas.
Pasiklysti žygyje beveik neįmanoma, nes jei trasa ir nebūna sužymėta dažnomis atkarpomis, kelią žymi kelių šimtų žmonių prieš tai išmintas takas.
Maloniai nustebina, kai sodybų šeimininkai, pro kurių valdas žygiuoja žmonės, padeda žygeiviams vandens, sudeda pintines vaisių. Šalia būna padėtas raštelis su užrašu: „Vaišinkitės.“
Be vaikų – tik į tolimus žygius
Viktoras vardija, kad žygiai būna įvairių atstumų: 10, 20, 30, 40 kilometrų, ekstremalių pojūčių pageidaujantys renkasi 100 arba 200 kilometrų. Tokiuose žygiuose vaikams būtų per sunku.
100 kilometrų reikia įveikti per parą, o 200 – parą žygiuoti, parą ilsėtis ir kitą parą nukeliauti dar tiek pat kilometrų. Viktoro ir Jurgitos ilgiausias žygis – 50 kilometrų.
„Žygis prasideda smagiai: susitinka draugai, vyksta aktyvios kalbos, skamba juokas, dainos. Po 10 kilometrų kalbos prityla, dar po 15 žygeiviai trasoje išsisklaido – kas eina lėčiau, kas greičiau, o jau į pabaigą ir tarpusavyje nustoji kalbėtis, ir žygeivių nebesimato“, – pasakoja savo įspūdžius.
Daug emocijų kėlė naktį vykęs žygis, kai išėjo septintą valandą vakare ir į galutinį punktą sugrįžo septintą ryto. Paryčiais norisi miego, kamuoja nuovargis, tačiau užmiegančios ir bundančios gamtos vaizdai jaudina.
„Ką gauname iš tokių žygių?“, – perklausia ir susimąsto Viktoras. „Medalį“, – nudžiugęs atsako Gabrielius.
Tėtis apkabinęs sūnų patikino, kad ne tik medaliai sukelia gražiausias emocijas, bet ir pamatyti gamtos vaizdai, istoriniai paminklai, sutikti žmonės, įveikti išbandymai.
Jurgita priglaudžia ant kelių sėdinčią dukrelę ir patikina, kad tokie žygiai visai jų šeimai – malonus ir naudingas įvykis.
„Mes nieko neįrodinėjame kitiems. Pirmiausia – sau. Imdami vaikus į žygį tenorime, kad ugdytųsi jų kantrybė, kad suprastų, kaip svarbu užbaigti pradėtą darbą, kad suvoktų – jie yra stiprūs ir gali įveikti dešimtis kilometrų. Didžiausias malonumas, kad visą tą laiką esame kartu, kalbamės, dalijamės įspūdžiais“, – sakė mama.
Ištvermės testavimas
Šeima keturiese visuomet žygiuoja šiltuoju metų laiku, tačiau žiemą, kai oro sąlygos sudėtingesnės, iškeliauja tik tėvai. Žiemą žygyje patirtos emocijos – kitokios.
„Pirmiausia oras kitoks. Koks? Žiaurus. Ėjome 26 kilometrus Klaipėdos sukilėlių keliais, buvo sausio vidurys. Snigo, pūtė žvarbus vėjas. Visi prisirengę storai. Įėjome į mišką, vėjo neliko, sušilome, pradėjome nusirenginėti. Niekada nenuspėsi, ką geriausia apsirengti žiemą“, – dalijosi patirtimi.
Vieną smagesnių išbandymų patyrė keliaudami Žemaitijoje esančia Sietuvos kūlgrinda. Reikėjo pereiti pelkėje akmenimis grįstu taku, kuris yra žemiau pelkės paviršiaus. Per tirštą pelkę ėjo pamažu. Išsikėlę kuprines ir batus virš galvos atsargiai dėjo žingsnius. Buvo galimybė apeiti pelkę, bet jie panoro išbandyti save.
„Išlipome juodi, bet patenkinti. Paplūdimyje besideginantys poilsiautojai net atsistojo pasižiūrėti, kokie čia juoduliai iš pelkės lenda“, – kvatojosi Jurgita ir Viktoras.
Viktoras žygiuose nukeliavo daugiau nei 500 kilometrų, Jurgita nuo vyro beveik pusšimčiu atsilieka. Apskaičiavo, kad jei dalyvautų visuose organizuojamuose žygiuose, būtų nuėję daugiau nei 700 kilometrų per metus: „Tada jau ir dirbti nebebūtų kada, tik žygiuoti“, – juokėsi vyras.
Jono TAMULIO nuotr.
AVALYNĖ: Viktoras ir Jurgita Malakauskai su dukra Rugile bei sūnumi Gabrieliumi pėsčiųjų žygiuose dalyvauja porą metų, todėl žino, kokios avalynės reikia, kad nenukentėtų kojos.
PRAŠYMAS: „Tėti, suskaičiuok, kiek kilometrų mano pase“, – paprašė Rugilė Malakauskaitė tėčio Viktoro.
ATMINIMAS: Žygeivių pasuose atspaudai liudija apie nueitus kilometrus.
ĮVERTINIMAS: Dalis už žygius pelnytų Malakauskų šeimos medalių.
Asmeninės nuotr.
PELKĖ: Bristi pelke Sietuvos kūlgrinda Jurgitai ir Viktorui Malakauskams buvo naujas ir įdomus potyris.
ŽYGIS: Pėsčiųjų žygyje „Dzūkų kovos keliais“ Gabrielius ir Rugilė Malakauskai nuėjo ne tik 20 kilometrų, bet ir išgirdo įdomių istorijų.
ENTUZIAZMAS: Nuėjusi keliasdešimt kilometrų ir pasiekusi žygio finišą Malakauskų šeima ima planuoti naują žygį.