Zenonui Sabaliui – ne vis vien

Ze­no­nui Sa­ba­liui – ne vis vien

Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tį, Lie­tu­vos nu­si­pel­niu­sį in­ži­nie­rių, es­pe­ran­ti­nin­ką Ze­no­ną Ei­mu­tį Sa­ba­lį su­tik­si daž­na­me ren­gi­ny­je. „Man ne tas pa­ts. Man gai­la mies­to. Vi­sur, kur va­žiuo­ju, ly­gi­nu, kaip yra pas mus, ir kaip ki­tur“, – sa­ko 77-erių šiau­lie­tis. Jis na­muo­se neuž­si­sė­di, ko­ne kas­met „kaip į at­lai­dus“ ke­liau­ja į es­pe­ran­ti­nin­kų pa­sau­li­nius kong­re­sus.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Sup­la­nuo­tos die­nos

Prieš su­si­ti­ki­mą Z. Sa­ba­lys pra­šo iš anks­to su­de­rin­ti lai­ką, nes jo lau­kia įvai­ri veik­la.

„Ką aš vei­kiu? Kur kvie­čia, ten ir ei­nu. Jei skel­bi­mas yra, va­di­na­si, ir­gi kvie­čia, – šyp­so­si Z. Sa­ba­lys. – Lan­kau pa­ro­das, man įdo­mu. Abi duk­ros, anū­kai bai­gė dai­lės mo­kyk­lą, o ma­ne pie­ši­mo ins­ti­tu­te mo­kė A. Žmui­dzi­na­vi­čius.“

Nuei­na ir į kon­cer­tus, bet Šiau­liuo­se pa­si­gen­da kla­si­kos. „Sau­lės“ kon­cer­ti­nė­je įstai­go­je skam­ban­čią mu­zi­ką va­di­na „blė­ki­ne“. Pui­kų įspū­dį pa­li­ko V. No­rei­kos ir bi­čiu­lių kon­cer­tas „Po­li­fo­ni­jos“ sa­lė­je: „Ma­lo­nu, kai gir­di tik­rą mu­zi­ką.“

Te­le­vi­zi­ją žiū­ri re­tai – ži­nias, krep­ši­nį, te­ni­są. Te­ni­so ra­ke­tė pa­ka­bin­ta ir ant prieš­kam­ba­rio laip­tų tu­rėk­lų. „Ri­čar­do Be­ran­kio do­va­na, – paaiš­ki­na. – Juk esu te­ni­so tė­vas.“ Z. Sa­ba­lio dė­ka Šiau­liuo­se ki­lo Te­ni­so kor­tai.

„Skai­tau – ži­nių trūks­ta, – kal­bė­da­mas apie kas­die­ny­bę, šyp­so­si Z. Sa­ba­lys. – Per­kil­no­ju ar­chy­vą, jo tu­riu su­kau­pęs la­bai daug. Yra ir di­džiu­lė bib­lio­te­ka – ne ma­žiau 3 000 kny­gų.“

Ant sta­lo – „Šiau­lių kraš­to“ laik­raš­tis. Anks­čiau pre­nu­me­ruo­da­vo įvai­rios spau­dos, da­bar – vie­nin­te­lį „Šiau­lių kraš­tą“.

Ar tie­sa, kad išė­jus į pen­si­ją ne­be­lie­ka lai­ko? „Taip, taip“, – nea­be­jo­da­mas pa­ti­ki­na. Lai­ko ati­ma ir bui­ti­nė ru­ti­na, lė­tes­nis tem­pas, daž­niau ap­gal­vo­ja: ver­ta-ne­ver­ta.

Z. Sa­ba­lį su­tik­si ne tik pa­ro­do­se, kon­cer­tuo­se, bet ir dis­ku­si­jo­se ak­tua­liais mies­tui klau­si­mais: „Man ne tas pa­ts. Man gai­la mies­to. Vi­sur, kur va­žiuo­ju, ly­gi­nu, kaip yra pas mus, ir kaip ki­tur.“

Ėjo pa­klau­sy­ti ir sa­vo apy­gar­dos kan­di­da­tų dis­ku­si­jos. „Bu­vo įdo­mu, kas per paukš­čiai. Vi­si vis­ką ža­da. O aš gal­vo­ju: iš kur jie vis­ką paims?!“

Rei­kia bent sva­jo­ti

Šiau­liuo­se Z. Sa­ba­lys gy­ve­na dau­giau nei pu­sę am­žiaus. At­vy­ko dirb­ti sta­ty­bos in­ži­nie­riu­mi. De­šimt­me­tį bu­vo vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas sta­ty­bų ir ar­chi­tek­tū­ros rei­ka­lams, pir­ma­sis pa­va­duo­to­jas. At­gi­mi­mo me­tais bu­vo iš­rink­tas į pir­mo­sios ka­den­ci­jos mies­to Ta­ry­bą.

Šian­dien Z. Sa­ba­lį ypač jau­di­na smun­kan­tis mies­to men­ta­li­te­tas. Kar­tais pa­gal­vo­ja: gal ma­nęs ne­be­sup­ran­ta?

„Vie­no­je iš moks­li­nių kon­fe­ren­ci­jų jau­nos moks­li­nin­kės sa­kė: „Nus­to­ki­me kal­bė­ti, kad esa­me pa­trauk­lūs, nes pas mus že­mi at­ly­gi­ni­mai.“ Kal­ba­me „pri­trauk­si­me in­ves­ti­to­rius“. Kaip? Vir­ve pri­temps? Kuo juos su­gun­dy­si? Sup­ran­tu, rei­kia ge­rų ša­li­gat­vių, bet rei­kia ir kul­tū­ri­nės ap­lin­kos. Rei­ka­lin­gos in­ves­ti­ci­jos (ir in­te­lek­ti­nės), duo­dan­čios di­de­lę pri­de­da­mą­ją ver­tę. Su mi­ni­ma­lia al­ga to ne­pa­siek­si. Ko­kią ter­pę gaus at­vy­kęs spe­cia­lis­tas?“

Mies­te Z. Sa­ba­lys pa­si­gen­da kla­si­ki­nės kul­tū­ros, to, kas bu­vo prieš ka­rą, kas bu­vo Vi­liaus Ka­za­na­vi­čiaus lai­ko­tar­piu. V. Ka­za­na­vi­čiaus sti­lių jis va­di­na ži­nių troš­ki­mu – duo­ki­te pa­siū­ly­mų!

Z. Sa­ba­lys at­krei­pė dė­me­sį ir į kul­tū­ros žmo­nių jau­čia­mą bai­mę, at­sar­gu­mą: „Kai kal­buo­si, man pri­ta­ria, bet bi­jo, nes al­gas gau­na čia. Sa­ko­ma, ta­ry­bi­niais me­tais bu­vo dik­ta­tū­ra. Taip, po­li­ti­nė, sau­gu­mo dik­ta­tū­ra bu­vo be dis­ku­si­jų. Bet aš dėl sta­ty­bos bu­vau sa­va­ran­kiš­kas. Kul­tū­ros sri­ty­je vi­si pri­si­me­na a. a. Z. Gau­ril­či­kie­nę – kaip bu­vo į teat­rą ra­gi­na­mi at­va­žiuo­ti ak­to­riai, pri­kvies­ta ar­chi­tek­tų, dai­li­nin­kų kar­ta.“

Šiau­liuo­se, sa­ko Z. Sa­ba­lys, nė­ra me­no pi­ra­mi­dės vir­šū­nės.

Jo ma­ny­mu, mies­tui rei­kia „Ci­ty Hall“ – mies­to sa­lės, ku­rio­je vyk­tų mi­nė­ji­mai, Va­sa­rio 16-osios, Ko­vo 11-osios šven­tės, mies­to gar­bės pi­lie­čių pa­ger­bi­mas.

„Man es­tai drau­gai pa­sa­ko: mū­sų Die­vas lie­pė dirb­ti, jū­sų Die­vas lie­pė at­gai­lau­ti. Es­tai pir­miau­sia dė­me­sį sky­rė kul­tū­rai, lat­viai, tik at­ga­vę ne­prik­lau­so­my­bę, re­no­va­vo ope­ros teat­rą, o da­bar pa­sta­tė 1 000 vie­tų sa­lę Lie­po­jo­je – šie­met va­žia­vau spe­cia­liai į Lie­po­ją ka­vos at­si­ger­ti. Nau­ją sa­lę pa­si­sta­tė ir Per­nu. Sup­ran­ta­ma, pas mus nė­ra pi­ni­gų. Bet tu­ri bū­ti nors sva­jo­nė!“

Z. Sa­ba­lys ap­gai­les­tau­ja, kad mies­te ne­bė­ra Dai­nų šven­čių. Pui­kiai pri­si­me­na, kaip sta­tė mies­to est­ra­dą, ku­rios tur­tu va­di­na akus­ti­ką. Z. Sa­ba­lio nuo­mo­ne, est­ra­dą bū­tų ga­li­ma at­sta­ty­ti, o su­lau­kus ge­res­nių lai­kų – ir už­deng­ti. Tik kol kas šie pa­siū­ly­mai at­si­tren­kia kaip į sie­ną.

Stu­den­tų į uni­ver­si­te­tą, įsi­ti­ki­nęs Z. Sa­ba­lys, už au­sų ne­pri­temp­si. Tu­ri sklis­ti gar­sas apie dės­ty­to­jus, jų kva­li­fi­ka­ci­ją. Rei­kia cha­riz­mos. Z. Sa­ba­liui ir da­bar ma­lo­nu pri­si­min­ti, kad stu­den­tai, da­ly­va­vę ano­ni­mi­nė­je ap­klau­so­je, jį pen­kia­ba­lė­je sis­te­mo­je įver­ti­no 4,5 ba­lo.

Dė­me­sys kal­bai

Šią va­sa­rą Z. Sa­ba­lys da­ly­va­vo pa­sau­li­nia­me es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­se, vy­ku­sia­me Slo­va­ki­jo­je, Nit­ros mies­te, o Birš­to­ne – Bal­ti­jos ša­lių es­pe­ran­ti­nin­kų die­no­se.

Ant sta­lo iš­dė­lio­ta ma­ža eks­po­zi­ci­ja: Nit­ro­je įsi­gy­ti lei­di­niai es­pe­ran­to kal­ba, buk­le­tai, lanks­ti­nu­kai, pa­sa­ko­jan­tys apie mies­tą ir ša­lį, ki­tų me­tų kong­re­so, vyk­sian­čio Pie­tų Ko­rė­jo­je, in­for­ma­ci­ja. Kiek­vie­ną kar­tą nu­si­per­ka ir vo­ką su kong­re­sui skir­tu pa­što ženk­lu ir ant­spau­du.

Nit­ro­je vy­ko jau 101-asis pa­sau­li­nis kong­re­sas, ja­me da­ly­va­vo be­veik 1 300 es­pe­ran­ti­nin­kų iš 59 ša­lių. Šių me­tų te­ma – „So­cia­li­nis tei­sin­gu­mas – kal­bi­nis tei­sin­gu­mas“. Kong­re­są glo­bo­jo ša­lies pre­zi­den­tas And­rej Kis­ka. Slo­va­ki­jai šie me­tai ypa­tin­gi – lie­pos 1 die­ną ša­lis pe­rė­mė pir­mi­nin­ka­vi­mą Eu­ro­pos Ta­ry­bai.

Z. Sa­ba­lys pai­ma Ka­ra­liau­čiu­je lei­džia­mą, Lie­tu­vo­je spaus­di­na­mą žur­na­lą es­pe­ran­to kal­ba „La On­do de Es­pe­ran­to“ ("Es­pe­ran­to ban­ga"). Žur­na­lo vir­še­ly­je – nuo­tai­kin­ga nuo­trau­ka iš es­pe­ran­ti­nin­kų ei­se­nos Nit­ro­je. Mies­tas bu­vo iš­puoš­tas, ati­da­ry­mas ir už­da­ry­mas vy­ko spor­to rū­muo­se, o kong­re­so pa­skai­tos – Nit­ros že­mės ūkio uni­ver­si­te­to au­di­to­ri­jo­se.

Ati­da­ry­mo me­tu kiek­vie­nai ša­liai ski­ria­mas maž­daug 20 se­kun­džių pa­svei­ki­ni­mo lai­kas. Z. Sa­ba­liui įstri­go bri­to žo­džiai: „Aš esu iš be­pro­čių ša­lies ir svei­ki­nu jus...“ Taip bri­tas iš­sa­kė sa­vo po­žiū­rį į „Bre­xit“. Svei­ki­ni­mo laiš­ką da­ly­viams per­skai­tė ir es­pe­ran­to kal­bos kū­rė­jo Liud­vi­ko Za­men­ho­fo proa­nū­kės.

Pas­kai­tos skai­ty­tos įvai­rio­mis te­mo­mis. Anks­čiau avia­mo­de­liz­mu už­sii­mi­nė­ju­siam Z. Sa­ba­liui įsi­mi­nė pa­skai­ta, ku­rio­je lek­to­rius kal­bė­jo apie ku­ria­mus skrai­dan­čius au­to­mo­bi­lius.

Uni­ver­si­te­to par­ke lie­pą, skir­tą kong­re­sui, su bend­ra­min­čiais so­di­no ir pa­sau­li­nės es­pe­ran­to są­jun­gos pre­zi­den­tas Mark Fet­tes.

Nit­ro­je bu­vo pagal­vo­ta ir apie ki­tus ren­gi­nius, ku­riuos sie­jo es­pe­ran­to kal­ba. Vi­du­rio Eu­ro­pos (Vy­šeg­ra­do) ša­lių tarp­re­li­gi­nia­me fo­ru­me kal­bė­ta tri­mis kal­bo­mis: slo­va­kų, ang­lų ir es­pe­ran­to. Šia­me ren­gi­ny­je da­ly­va­vo ir Ža­ga­rės kle­bo­nas Ma­rius Dyg­lys.

Z. Sa­ba­liui pa­vy­ko pa­tek­ti į tarp­tau­ti­nę kon­fe­ren­ci­ją, skir­tą kal­bų po­li­ti­kai, jo­je pra­ne­ši­mą es­pe­ran­to kal­ba skai­tė eu­ro­ko­mi­sa­ras Vy­te­nis And­riu­kai­tis. Pir­mą kar­tą ES is­to­ri­jo­je EK na­rys kal­bė­jo es­pe­ran­tiš­kai.

Nit­ro­je vy­ko ir es­pe­ran­ti­nin­kų me­di­ci­nos dar­buo­to­jų su­va­žia­vi­mas, su­reng­ta mo­ky­to­jų es­pe­ran­ti­nin­kų kon­fe­ren­ci­ja.

Do­mi­si ap­lin­ka

Z. Sa­ba­lys – aky­las ke­liau­to­jas, at­rei­pian­tis dė­me­sį į sta­ti­nių konst­ruk­ci­jas, ma­žą­ją ar­chi­tek­tū­rą, kas­die­ny­bės de­ta­les.

Per 80 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų tu­rin­čio­je Nit­ro­je vei­kia du uni­ver­si­te­tai. Vaikš­čio­da­mas šiau­lie­tis at­krei­pė dė­me­sį, kad stu­den­tai, bai­gę stu­di­jas, ant ša­li­gat­vio iš­da­žo sa­vo var­dus. Jam šis su­ma­ny­mas pa­si­ro­dė ža­vus – rai­dės iš­blun­ka maž­daug po 5 me­tų.

Oras Nit­ro­je bu­vo karš­tas, 28–30 laips­nių, bet kal­nai mėgs­ta siurp­ri­zus, dan­gus ne­ti­kė­tai už­si­trauk­da­vo ir pa­siųs­da­vo lie­taus.

Ko­pė į Nit­ros Kal­va­ri­jas, lan­kė re­li­gi­jos mu­zie­jų. Itin pa­ti­ko Šiuo­lai­ki­nio me­no rū­mai ir jų eks­po­zi­ci­ja prie Du­no­jaus.

Kong­re­so me­tu siū­ly­tos įvai­rios eks­kur­si­jos, Z. Sa­ba­lys pa­si­rin­ko Bra­tis­la­vą: Slo­va­ki­jos sos­ti­nė­je bu­vo lan­kę­sis 1987 me­tais.

Bra­tis­la­vos pi­ly­je vy­ko vy­riau­sy­bių va­do­vų su­si­ti­ki­mas. „Kai vaikš­čio­jo­me po se­na­mies­tį, virš gal­vų sraig­tas­par­niai skrai­dė. Su­si­kal­bė­ti ne­ga­lė­jo­me, jie – ru­siš­ki, kar­kia bai­siai“, – juo­kia­si Z. Sa­ba­lys.

Ma­tė ir so­viet­me­čio pa­li­ki­mo: stam­biap­lokš­čių na­mų, skulp­tū­rų, gi­dė mi­nė­jo, jog ne­ma­žai se­nų­jų sta­ti­nių iš­griau­ta ko­mu­nis­ti­niu lai­ko­tar­piu.

Slo­va­kai Z. Sa­ba­liui pa­si­ro­dė la­bai drau­giš­ki: vi­sa­da pa­ro­dys, pa­dės, pa­si­stengs su­pras­ti. „Pas mus jau­čia­si, kad žmo­nės pa­var­gę. At­ro­do, ten – lai­min­ges­ni. Pas mus net mu­gė­je vaikš­to su­si­rū­pi­nę.“

Ap­ža­vė­tas es­pe­ran­to kal­bos

„Aš į es­pe­ran­to kong­re­sus va­žiuo­ju kaip į at­lai­dus“, – sa­ko Z. Sa­ba­lys. Trau­kia ap­lin­ka, es­pe­ran­to kal­bos to­bu­li­ni­mas, su­si­ti­ki­mas su pa­žįs­ta­mais, iš­skir­ti­niais žmo­nė­mis. Sten­gia­si nuei­ti į ka­ta­li­kų ar­ba eku­me­ni­nes mi­šias, kur su­si­ren­ka įvai­rių tau­tų žmo­nės, mal­dos skai­to­mos es­pe­ran­to kal­ba.

Es­pe­ran­tiš­kai Z. Sa­ba­lys pa­si­kal­ba ir Lie­tu­vo­je – va­sa­rą da­ly­va­vo Birš­to­ne vy­ku­sio­se 52-osio­se Bal­ti­jos ša­lių es­pe­ran­ti­nin­kų die­no­se. 1959 me­tais Z. Sa­ba­lys bu­vo vie­nas iš šio ren­gi­nio pra­di­nin­kų. Šie­met pa­bend­rau­ti es­pe­ran­tiš­kai į Birš­to­ną at­vy­ko apie 300 žmo­nių.

Kai Z. Sa­ba­lys su­si­tin­ka su ki­tu mies­to gar­bės pi­lie­čiu Aloy­zu Gu­da­vi­čiu­mi, vi­sa­da kal­ba­si tik es­pe­ran­tiš­kai. „Bet re­tai su­si­tin­ka­me“, – juo­kia­si.

Ir į elekt­ro­ni­nį Z. Sa­ba­lio pa­štą skrie­ja laiš­kai es­pe­ran­to kal­ba – to­kių bus net du treč­da­liai.

Z. Sa­ba­lys ne tik pa­ts to­bu­li­na es­pe­ran­to kal­bą, bet ir mo­ko ki­tus. Šiau­lių uni­ver­si­te­te dir­bo kaip sa­va­no­ris – be at­ly­gi­ni­mo. Bet pa­slau­gų bu­vo at­si­sa­ky­ta.

Ne vie­ne­rius me­tus Z. Sa­ba­lys mo­ko es­pe­ran­to kal­bos ne­mo­ka­muo­se kur­suo­se Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės bib­lio­te­kos Lie­po­rių fi­lia­le. Į kur­sus atei­na įvai­raus am­žiaus mo­ki­niai – ir gim­na­zis­tai, ir Tre­čio­jo am­žiaus stu­den­tai.

Šie­met kur­sai, vyks­tan­tys kar­tą per sa­vai­tę, pra­si­dės spa­lio 10 die­ną, 17 va­lan­dą (tel. pa­si­tei­rau­ti 552 657).

Pir­mą­jį su­si­ti­ki­mą su es­pe­ran­to kal­bos my­lė­to­jais Z. Sa­ba­lys skirs Nit­ro­je vy­ku­siam kong­re­sui.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

VEIK­LA: „Ką aš vei­kiu? Kur kvie­čia, ten ir ei­nu. Jei skel­bi­mas yra, va­di­na­si, ir­gi kvie­čia", – šyp­so­si Z. Sa­ba­lys

AS­ME­NY­BĖ: Ze­no­nas Sa­ba­lys – ak­ty­vus mies­tie­tis ir es­pe­ran­to kal­bos puo­se­lė­to­jas bei sklei­dė­jas.

Ze­no­no SA­BA­LIO nuo­tr.

PA­RO­DA: Nit­ros že­mės ūkio uni­ver­si­te­te eks­po­nuo­ta es­pe­ran­ti­nin­kų da­li­nin­kų gru­pės, su­si­kū­ru­sios Veng­ri­jo­je, pa­ro­da.

SIM­BO­LIS: Kong­re­sui skir­tą lie­pą so­di­no ir pa­sau­li­nės es­pe­ran­to są­jun­gos pre­zi­den­tas Mark Fet­tes.

UNI­VER­SI­TE­TAS: Nit­ros že­mės ūkio uni­ver­si­te­tas, ku­ria­me vy­ko es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­so pa­skai­tos. Prie­šais uni­ver­si­te­tą ant as­fal­to iš­ra­šy­ti bai­gu­sių stu­di­jas stu­den­tų var­dai.

SU­SI­DO­MĖ­JI­MAS: Nuot­rau­ko­je Ze­no­nas Sa­ba­lys už­fik­sa­vo bar­žą: „Ma­no spe­cia­ly­bė – hid­ro­tech­ni­ka, upių re­gu­lia­vi­mas, hid­roe­lekt­ri­nės ir uos­tai. Pir­mas ob­jek­tas bu­vo Ven­tės Ra­go kran­ti­nė. Kai pa­ma­tau upę, alps­tu. Aš prie Ne­mu­no užau­gau – Ši­lu­tė­je.“

PAK­RAN­TĖ: Šiuo­lai­ki­nio me­no skulp­tū­ros prie Du­no­jaus.

ATEI­TIS: Skaid­rė­je – skrai­dan­tį au­to­mo­bi­lį ku­rian­ti ko­man­da.

AU­DI­TO­RI­JA: Pas­kai­tos, kon­cer­tai vy­ko uni­ver­si­te­to au­di­to­ri­jo­se. „Man, kaip sta­ty­bi­nin­kui, la­bai įdo­mios gelž­be­to­nio lu­bos“, – at­krei­pė dė­me­sį Ze­no­nas Sa­ba­lys.

KONG­RE­SAS: Nit­ro­je (Slo­va­ki­ja) vyko101-asis pa­sau­li­nis es­pe­ran­ti­nin­kų kong­re­sas.

SKULP­TŪ­RA: Bra­tis­la­vos gat­vės skulp­tū­ra.

PA­NO­RA­MA: Nit­ros Kal­va­ri­jos ir vaiz­das į mies­tą.