Naujausios
Vabalninke moterys apie tai sužinojusios ėmėsi organizuoti šios draugijos Vabalninko skyrių. Norinčių dalyvauti šioje draugijoje atsirado gana daug. Vadovauti ėmėsi aktyvios moterys Natalija ir Severina Paliulytės. Visos kiek aktyvesnės organizacijos stengėsi turėti savo vėliavą. Po keleto metų tokią vėliavą turėjo ir Vabalninko moterys katalikės. Nuo 1918 metų Stefanija Paliulytė jau gyveno ir ėmėsi visuomeninės veiklos Vilniuje. Retkarčiais atvažiuodavo į Vabalninką. Paliulytės daugiau bendravo, kai Stefanija su vyru Kaziu Ladiga apsigyveno Gulbinėnų dvare. Keitėsi santvarkos. Suėmė Ladigą. Vokiečių laikais Stefanija su vaikais gyveno Vilniuje. Vėl užėjus rusams, Moterų katalikių draugija buvo uždrausta. Vabalninko vėliavą saugoti pasiėmė Stefanija. Matydama, kad jai gresia represijos, vėliavą saugoti atidavė savo dukroms. Stefaniją 1946 metais ištrėmė į Sibirą.
Po Lietuvos Atgimimo, 1998 metų lapkričio 29 dieną Vilniuje, Mokytojų namuose vyko vienas iš vakaro renginių ciklo „Šviesos blykstė“ renginys – Vabalninko miesto pristatymas vilniečiams, ypač kraštiečiams. Pasirodė visos Vabalninko miesto meno mėgėjų pajėgos, taip pat ir folkloro ansamblis „Saulala“. Kalbėjo kraštiečiai Jonas Strielkūnas, Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, kalbininkė Antanė Kučinskaitė, režisierė Angelė Fišaraitė–Šakalienė ir kt. Vakarui einant į pabaigą, leisti pasisakyti paprašė Stefanijos Ladigienės dukros Jonė Ardžiūnienė ir Marija Vildžiūnienė. Jos pareiškė, kad labai gerbia Vabalninką, džiaugiasi įkurtu muziejumi ir norinčios perduoti muziejui ilgai saugotą daiktą – Vabalninko Moterų katalikių vėliavą. Jos išėmė sulankstytą vėliavą, ją išskleidė ir visiems parodė. Visi dalyviai buvo nustebinti. Vėliavos perimti užlipo Ona Šoblinskienė. Ji visų vabalninkiečių vardu labai dėkojo seserims už neįkainojamą eksponatą.
Vabalninke nuodugniai apžiūrėjome vėliavą. Ji buvo kiek pablukusi, vietomis kandžių praėsta. Ėmėmės apsaugos priemonių, tarėmės kur vėliavą būtų geriausia eksponuoti. Kai 2005 metais Vabalninko krašto muziejų perėmė Biržų „Sėlos“ muziejus, persikėlęs į naujas patalpas Žolinės aikštėje vėliavos jau neberodė, o atidavė į Vilnių, restauruoti. Džiugu, kad restauruota vėliava jau sugrįžo į mūsų muziejų ir iškilmingai ji buvo pristatoma žiūrovams, lankytojams.
Ta proga Biržų krašto muziejaus „Sėla“ Vabalninko skyriuje buvo paruošta didelė paroda „Vabalninko katalikės – tiesos ir meilės tarnyboje 1908–1940 m.“ ir kovo 8 dieną vyko šios parodos atidarymas. Ją pristatė šio muziejaus vedėja Vida Skujienė. Dalyvavo daug vabalninkiečių, svečiai iš Vilniaus – Paliulių, Ladigų šeimos nariai, Pasvalio katalikių moterų draugijos atstovės, Vabalninko seniūnas. Apie katalikių draugiją ir vabalninkiečių veiklą išsamiai papasakojo „Sėlos“ muziejaus direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė. Buvo rodoma dar 1970 metais filmuota medžiaga apie Paliulių šeimą ir Vabalninke buvusią jų sodybą. Prisiminimais dalinosi Stefanijos Paliulytės–Ladigienės dukra Jonė Ardžiūnienė, kiti Paliulių giminės atstovai. Apie demonstruojamus religinius reikmenis aiškino klebonas Jonas Tamošiūnas.
Lankytojai su įdomumu apžiūrėjo senuosius leidinius, bažnytinius reikmenis, organizacijų vėliavas, o ypač seną, bet atjaunintą Katalikių organizacijos vėliavą.