Naujausios
XXI amžius grąžins pagarbą humanitarams
Profesorius humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Bikulčius švenčia jubiliejų. Šiandien Šiaulių universitete profesorius skaitys jubiliejinę paskaitą. Su „Šiaulių kraštu“ literatūros žinovas kalbėjosi be užuolankų. „XXI amžiaus nebus, jei jis nebus humanitarinis“ – V. Bikulčius citavo prancūzų antropologą Klodą Levi Strosą.
Irena BUDRIENĖ
irena@skrastas.lt
Knygos užleidžia vietą kompiuteriui
– Kokie buvo pirmieji darbo metai Šiauliuose?
– 1979 metais į Šiaulių pedagoginį institutą specialiai atvykau dėstyti užsienio literatūros, kuri buvo dėstoma visoms Filologijos fakulteto specialybėms. Kai kurioms specialybėms užsienio literatūros valandų buvo skiriama daugiau – pavyzdžiui, rusistams. Tada studentai išeidavo gana platų užsienio literatūros kursą: nuo viduramžių iki XX amžiaus pabaigos. Šiandien tokio plataus kurso nebėra, ir vadinamas jis kitaip – visuotinė literatūra.
Su gailesčiu sakau, kad visuotinė literatūra išliko tik pirmame – antrame kurse, anksčiau ji buvo dėstoma iki trečio kurso pabaigos, skiriant kur kas daugiau valandų.
Jaunam žmogui užsienio literatūra pateikia kontekstą jo pasirinktai specialybei. Nes nė vienos tautos literatūra neegzistuoja atskirai. Dar J.V. Gėtė yra pasakęs, kad iš esmės egzistuoja tik pasaulinė literatūra. Kokią literatūrą bestudijuotumėte, užsienio literatūra duoda reikalingą foną, nes studentai gali matyti literatūrų dermę – kaip, tarkime, XIX amžiuje plėtojosi lietuvių, rusų ir Vakarų Europos literatūra. Kokios literatūros srovės, kokie rašytojai, metodai susisiekdavo. Tiesa, Vakarų Europa pirmaudavo, lietuvių ir rusų literatūra atsilikdavo, bet anksčiau ar vėliau pasireikšdavo tie patys dėsniai. Deja, šiandieniniai studentai tokio plataus išsilavinimo jau nebegauna.
– Gal studentai slapčia džiaugiasi, kad reikia mažiau skaityti? Ar visuomenės poreikiai pasikeitė – knyga pasitraukė į antrą planą?
– Ši problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir kitoms pasaulio šalims – visur katastrofiškai mažėja skaitymas. Prieš 20 metų Paryžiuje rytą važiuodamas metro jausdavaisi lyg patekęs į biblioteką – visi skaitydavo knygas. Šiandien metro vagone skaito tik vienas kitas. Žmonės pasinėrė į interneto platybes. Gaila, kad knyga užima vis mažesnę vietą žmogaus gyvenime. Antuano de Sent Egziuperi žodžiais, vienintelė vertybė gyvenime yra žmogaus ryšys su žmogumi, ir knyga tuos žmogiškuosius ryšius padeda išlaikyti. Skirtingai nei virtualus bendravimas, kuris išstumia gyvą bendravimą. Įnikusieji į internetą užsisklendžia savyje, nebejaučia poreikio bendrauti su gyvu žmogumi.
Auga beraščių karta. Prancūzijoje į penktą klasę atėjęs kas ketvirtas vaikas nemoka nei skaityti, nei rašyti. Ši bėda ateina ir pas mus. Pastebiu, kad studentai nėra skaitę knygų, nebėra buvusio anksčiau literatūros pažinimo. Prieš 20 metų studentams galėjai iš kokio nors romano paminėti personažą, ir jų akys žibėdavo – jie suprasdavo apie ką kalbama. Šiandien lietuvių kalbą ir literatūrą studijuojantis studentas nežino, kas yra Liudas Vasaris. Jeigu jis studijuotų fiziką, nesistebėčiau. Per paskaitą toks žmogus sėdi abejingas, patekęs į visiškai svetimą jam pasaulį. Į aukštąją mokyklą ateina beraščių, kurių klaidų taisyti universitetas neturi galimybių, nes nebespės įgyvendinti savo tikslų.
– Jūs esate nenuilstantis skaitytojas, pirmasis Lietuvoje pradėjote skelbti populiariausių knygų dešimtukus. Kada spėjate jas visas perskaityti?
– Skaitau vėlai vakare. Pirmiausia skaitytojams pateikiu naujausias prancūzų autorių knygas. Seku, kokios naujos knygos išeina Prancūzijoje, ir ne vienai leidyklai esu pataręs, kurias knygas būtų verta išleisti lietuvių kalba.
Siekiu sudominti skaitytoją, kad paskaitęs mano recenziją, jis norėtų susirasti tą knygą. Žmogui sunku susigaudyti knygų jūroje, nes jų išleidžiama tikrai labai daug.
Populiariausios knygos nebūtinai yra pačios intelektualiausios. Tai knygos, kurias malonu paskaityti laisvalaikiu. Dabar kiekviename knygyne yra skelbiami populiariausių knygų sąrašai.
Šiaulių universitetas – regiono specialistų kalvė
– Šiaulių universitete ženkliai mažėja studentų skaičius, koks likimas laukia universiteto?
– Iki 2022 metų abiturientų ir toliau mažės, todėl neišvengiamai mažės ir studentų. Mažės studentų, mažės ir dėstytojų, universitetas trauksis. Sumažėjęs universitetas nebeturės tokios įtakos, kokią jis galėtų turėti. Vis dėlto, universitetas išliks svarbus, nes teikia išsilavinimą. Kažkur skaičiau, kad išsilavinimas yra tai, kas lieka, nors viską pamiršti, ko esi mokęsis (šypsosi). Jeigu pamatytumėte pirmakursį, o po ketverių metų – tą patį ketvirtakursį, nebeatpažintumėte žmogaus – taip jis būna pasikeitęs. Universitetas yra tarsi jauno žmogaus auklėjimo romanas. Ne veltui žmonės savo studijų metus vadina laimingiausiais ir įdomiausiais metais gyvenime. Dar neslegia rūpesčiai, ir jaunas žmogus gali pažinti žmonijos sukrautus žinių lobius.
Bet universiteto mažėjimas slepia įvairių pavojų. Gerai, jeigu traukdamasis jis atsisakys blogiausių dėstytojų, bet yra atvirkščiai – prarandami geriausieji. Administracija bus bejėgė, jeigu neliks studentų – tada ir geriausi dėstytojai neišsilaikys.
Humanitariniame fakultete dešimt lituanistų studentų priimti į tikslines vietas – jie žino, kad baigę studijas gaus darbą. Tai – didžiulis privalumas, nes universitetai parengia ir daug bedarbių. Bet prieš 20 metų kurse buvo 50 lituanistų. Optimalus jų skaičius galėtų būti 30. Kai per mažai studentų, blogai ir dėstytojams, ir universitetui, nes trūksta lėšų. Arba reikėtų keisti universiteto finansavimo sistemą.
Šiandien aukštosios mokyklos yra paliktos likimo valiai. Vyriausybė turėtų optimizuoti aukštųjų mokyklų tinklą. Galvoti, kiek jų palikti Vilniuje ir Kaune, kur jų labai daug ir jos pačios pradeda svarstyti apie susijungimą.
Klaipėdoje ir Šiauliuose universitetai turi išlikti. Jau vien dėl to, kad studentas iš Vilniaus niekada nevažiuos dirbti į Skuodą. Bet skuodiškis, baigęs Šiaulių universitetą, mielai grįš į tėviškę. Šiaulių universitetas gali parengti Šiaurės Lietuvos regionui reikalingų specialistų.
Meilė Prancūzijai ir jos literatūrai
– Esate baigęs prancūzų literatūros studijas, parašęs disertaciją iš prancūzų literatūros, nuolat organizuojate Frankofonijos dienas Šiauliuose. Kartu populiarinate šią šalį, veždamas į ją turistus iš Lietuvos. Kokią dar neatrastą Prancūziją atveriate būdamas ekskursijų gidu?
– Man įdomiausia rašyti straipsnius, versti knygas iš prancūzų kalbos. Gido darbas yra savotiškas protestas prieš Vyriausybės politiką, kuri nesirūpina, kad aukštosios mokyklos dėstytojai gautų pakankamus atlyginimus ir jiems nebereikėtų imtis papildomų darbų.
Visos aukštosios mokyklos dejuoja, kad negali rasti jaunų dėstytojų, nes jiems mokamas atlyginimas itin menkas, mažesnis net už vidurinės mokyklos mokytojo.
Kita vertus, ekskursijos į Prancūziją yra būdas išreikšti savo simpatijas šiai šaliai. Studijų ir stažuočių metais lankydamasis Prancūzijoje bei skaitydamas jos literatūrą šią šalį pažįstu tikrai neblogai. Esu gerai susipažinęs su prancūzų gyvenimo būdu, charakteriu ir man malonu tai perteikti turistams. Perteikiu ne banalias geografines ar istorines žinias, kaip daro pradedantys gidai, bet atskleidžiu pancūzišką gyvenimo būdą, papročius.
Man patinka sudominti žmones. Dažni atvejai, kai grįžę iš eksursijos, žmonės puldavo mokytis prancūzų kalbos. Ne vienas turistas kartu su manimi lankėsi įvairiuose Prancūzijos regionuose: Provanse, Bretanėje, Gaskonėje, Šampanėje. Prancūzija keliautojams tampa artima, to ir siekiu savo ekskursijomis.
Humanitaras moka spręsti konfliktus
– Humanitarinių specialybių populiarumas mažėja. Koks turėtų būti humanitaro vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje?
– Dar dirbdamas Šiaulių pedagoginio instituto prorektoriumi buvau įvedęs kursą „Homeras ir aš“. Šis kursas buvo skirtas visų instituto specialybių studentams, kad jie atkreiptų dėmesį į literatūrą. Kurso pavadinimas „Homeras ir aš“ buvo sąlyginis. Tai galėjo būti „Balzakas ir aš“, „Stendalis ir aš“, „Žemaitė ir aš“. Svarbu buvo parodyti matematikui, fizikui ar dailės specialybės studentui, kaip literatūroje sprendžiamos esminės būties problemos. Knygų personažai susiduria su įvairiomis problemomis, kurias savo gyvenime sprendžia ir kiekvienas žmogus. Dabar tas kursas dar labiau pasiteisintų.
Praverstų studentui, pasimetusiam kasdienio gyvenimo brūzgynuose. Literatūra jam suteiktų vertybinį pagrindą po kojomis: būna situacijų, kai turi nukentėti, kad išsaugotum savo gerą vardą, bet svarbu neplaukti pasroviui. Literatūroje daug tokių pavyzdžių.
Kalbantiems, kad humanitariniai mokslai yra išėję iš mados, pateikiu naujausią pavyzdį iš JAV universitetų. Ten literatūros studijoms teikiama pirmenybė, nes mokslininkai išsiaiškino, kad XXI amžius yra konfliktų amžius ir nebeliko žmonių, mokančių juos spręsti, o literatūra geriausiai padeda išvengti ginčų. Studijuojantieji literatūrą tampa konfliktų sprendimo meistrais. Todėl humanitariniai mokslai negali būti nustumti į antrą planą. Anksčiau ar vėliau jie iškils į pirmą vietą. Klodas Levi Strosas yra pasakęs, kad XVIII amžius buvo fizikos, XIX – biologijos, XX – baimės, o XXI amžiaus nebus, jeigu jis nebus humanitarinis amžius.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ĮSITIKINIMAS: Jubiliejų švenčiantis Šiaulių universiteto profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Vytautas Bikulčius neabejoja, kad anksčiau ar vėliau humanitariniai mokslai vėl bus populiarūs.
Jono TAMULIO nuotr.
GEBĖJIMAS: Vytauto Bikulčiaus manymu, literatūros išmanymas žmogui suteikia patirties, padedančios susigaudyti įvairiose gyvenimiškose situacijose ir net išlavina gebėjimą spręsti sudėtingus konfliktus.