Naujausios
Už pasirinktą profesiją – mokytojos kerštas
A. Rinkūnienė sako, veterinaro profesiją pasirinkusi greičiausiai dėl to, kad nuo vaikystės labai patiko vasaroti pas senelius kaime. „Mano visos vaikystės, paauglystės vasaros praleistos pas senelius Jurbarko rajone. Tėvai dirbdavo, tai mus su broliu išveždavo visai vasarai. Man ten labai patikdavo: ir daržus ravėti, ir šieną grėbti, ir pas gyvulius eiti. Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, mano auklėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, norėjo, kad būčiau mokytoja. Ji net charakteristikoje yra parašiusi, kad manyje mato mokytoją ir nuoširdžiai man linkėjo įstoti į Vilniaus pedagoginį. O mane taip traukė veterinarija! Mano pasirinkimas jai taip nepatiko, kad per lietuvių egzaminą mane “sudirbo”. Už temos gvildenimą gavau trejetą, už gramatiką – penketą, o bendrą pažymį išvedė ne ketvertą, o trejetą”, – prisiminimais pasidalijo A. Rinkūnienė.
Tiesa, buvusiai mokinei teko pripažinti, kad auklėtojos įžvalgos buvo teisingos – gyvenimas taip susidėliojo, kad teko dirbti pedagoginį darbą.
Teko knibinėti kirmijantį arklį
A. Rinkūnienė kryptingai siekė tikslo ir įstojo ten, kur planavo – į Kauno veterinarijos akademiją. Bene įdomiausios jai buvo anatomijos, fiziologijos pamokos.
“Praktinių žinių įgijome tyrinėdami kritusius gyvulius, jų organus. Vieni alpo, kiti bijojo, o aš buvau viena iš smalsuolių. Pasišlykštėti teko tik vieną kartą, kai reikėjo tyrinėti arklio kraujagysles, mūsų tas arklys buvo jau prasmirdęs, kirmėlės „apstojusios“ jį, o dėstytojas liepė pincetu knibinėti. Va tada tai išbėgusi laukan vėmiau, kaip bloga buvo”, – prisiminė ji.
Toks nutikimas nuo mokslų pašnekovės neatgrasė. Priešingai – paskatino sutvirtėti ir leido suprasti, kad veterinaro darbe gali tekti pakliūti į pačias netikėčiausias ir ne pačias maloniausias situacijas.
“Pavyzdžiui, būdavo tokios formalino vonios, pridėtos karvės, arklio, kiaulės vidaus organų, o mes, išsitraukę juos, turėjome papasakoti. Man tai buvo kažkas tokio nepaprasto, įdomaus”, – sakė A. Rinkūnienė.
Kiekvienas darbas yra darbas
Po studijų A. Rinkūnienė buvo paskirta į Kėdainių rajoną, Lančiūnavos technikumą. “Ten ruošė veterinarijos felčerius, bet man reikėjo veterinarinio-pedagoginio išsilavinimo, o jį arčiausiai galėjai įgyti Baltarusijoje, arba Rusijoje. Todėl Maskvoje pasimokiau metus, turėdama Lančiūnavos siuntimą. Grįžusi labai greitai ištekėjau, o kadangi mano vyras Adolfas buvo kilęs iš Pasvalio, jį tas kraštas labiau traukė. Lančiūnava jam nepatiko, o vyras norėjo gyventi didesniame miestelyje ir kad mama būtų arčiau, taip ir įsikūrėme Vabalninke”, – tvirtino A. Rinkūnienė.
Svetimame krašte su pyragais niekas nepasitiko. Buvo sunku ne tik priprasti prie svetimos tarmės, o ir iš pat pradžių teko dirbti atsitiktinį, mažai apmokamą laborantės darbą.
“Porą metų dirbau Biržų pieninėje, Vabalninke, laborante. Labai ilgai neleido savarankiškai dirbti, gal nepasitikėjo? Ploviau ploviau buteliukus… Bet nieko. Kiekviena patirtis gyvenime praverčia. Todėl visada sakau, kad kiekvienas darbas yra darbas, koks jis bebūtų. Galiausiai pradėjau dirbti pedagoginį darbą. Vienai dėstytojai netikėtai žuvus, vietoj jos mane pasikvietė į Vabalninko technikumą. Dėsčiau veterinariją zootechnikams, o kai technikumas po reformos tapo žemės ūkio mokykla, įvairių profesijų mokiniams dėsčiau gyvulininkystę”, – pasakojo bene dešimt metų jaunųjų specialistų paruošimui atidavusi pedagogė.
Stačia galva į naują patirtį
Anot pašnekovės, kas žino – gal būtų dirbusi ir ilgiau mokykloje, bet kaip tik tuo metu, kai kūrėsi Sąjūdis, Vabalninko mokyklą palietė dar viena reforma. Mokyklai tapus profesine, joje žymiai sumažėjo mokinių, o tai reiškia, kad ir mokytojų skaičius turės mažėti. Kilo savotiška konkurencija. Dėstytojai ėmė vieni kitus skųsti, norėdami įrodyti pranašumą.
“Man, turinčiai tris vaikus, pasilikti dirbti buvo pirmenybė, tačiau mano toks charakteris, kad jei matau, kad esu nereikalinga, tiesiog išeinu. Galvoje jau kirbėjo mintis įkurti nuosavą verslą, tad ėjau iš ten neatsigręždama, stačia galva nėriau į naują patirtį. Už tai labai dėkoju savo kolegėms”, – nusišypsojo ji.
Pradžia – rūsyje
Veterinarijos vaistinę iš turimų santaupų A. Rinkūnienė įsirengė namų rūsyje. Iš pradžių tai buvo šeimos verslas. Audronė prekiavo veterinarijos prekėmis, o vyras Adolfas dirbo laisvai samdomu veterinaru. Pirmuosius tiekėjus jie rado Latvijoje, o vėliau ir Lietuvoje pradėjo kurtis pirmosios didmeninės veterinarijos prekių parduotuvės.
“Prekių seniau niekas neatveždavo, patys važiuodavo jų paimti. Pristatymas atsirado vėliau, kaip ir kaskart sudėtingesni reikalavimai įmonėms. Tačiau sekėsi tikrai labai neblogai, nes klientų daugėjo. Manyčiau, kad pradžioje buvo lengviau negu dabar – gal todėl, kad su vyru jauni buvome, energijos daugiau turėjome?
Taip kartu darbavomės kelerius metus. Po to vyras išėjo dirbti į valstybinį sektorių, Biržų rajono valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Dabar jis jau pensininkas, nelabai pas mane į vaistinę nori ateiti, jam čia – tamsus miškas”, – nusijuokė ji.
Vaikai tėvų pėdomis nesekė
Kartu su vyru A. Rinkūnienė santuokoje jau 38 metus. Pora užaugino tris atžalas – du sūnus ir dukrą. “Vaikų profesijos – ne kaip mūsų. Vyriausiasis sūnus – inžinierius, baigęs mechaniką. Dukra baigė maisto saugą, o dar kitas sūnus baigęs su ekonomika ir finansais susijusius mokslus. Jie sakė nenorintys po mėšlą braidyti, nors dar vaikai su tėčiu ne tik po svetimus tvartus keliavo, daug visko matė, bet ir mes patys daug metų gyvulius auginome. Matyt, jų tokia kasdienybė nesužavėjo. Kažin, gal jų vaikams, kai paaugs, patiks toks gyvenimo būdas?” – mąstė tris anūkus turinti moteris. Ji pridūrė, kad svarbiausia – ne tai, kokias profesijas vaikai pasirinko, o tai, kad pavyko juos išauginti dorais žmonėmis.
A.Rinkūnienė labai didžiuojasi savo vyriausiojo sūnaus žmona, marčia Lina, kuri septynerius metus dirbo jos padėjėja. Žmonės dar ir dabar klausia, kur ji išėjo. Ogi augina mažą vaikelį.
Iš turgaus – į vaistinę
A. Rinkūnienė žinoma ne tik Vabalninko apylinkėse ar Biržų krašte – dažnas kupiškėnas, rokiškėnas, anykštėnas ar panevėžietis ją žino, kaip profesionalią, nuoširdžiai patariančią ir išsamias konsultacijas suteikiančią veterinarijos vaistininkę. Daugiausia klientų ir atplūsta būtent sekmadienį, kai Vabalninke būna turgaus diena – į vaistinę klientai renkasi vienas po kito, o pandemijos metu prie jos, kada tik atvažiuotum, nutįsusi eilė.
“Taip, turgus tikrai turi įtakos prekybai. Vabalninko turgus vertinamas. Kur gi gausi apsipirkti sekmadienį – tik čia. Kažin ar mano vaistinė būtų tokia populiari, jei prie turgaus nestovėtų. Už tai turėčiau dėkoti kaimynui Blažauskui, kad iš miesto pakraščio, kuriame gyvenu, prie turgaus savo vaistinę atsikėliau. Tai jis man savo uošvių namo dalį pasiūlė. Beje, šis namas labai senas, šimtametis, čia kadaise veikė žydų parduotuvė”, – prasitarė vaistinės mediniame namelyje prie turgaus savininkė.
Pamintijimai apie ūkį
Per daugiau nei dvidešimt metų didžiąją dalį klientų A. Rinkūnienė gerai pažįsta ir bendrauja. “Labai svarbu – atvirumas. Jei žmogus kažką nuslepia, tai gali būti, kad nepavyks paskirti tinkamų vaistų, o tai reiškia, kad gyvulio, gyvūno išgydyti nepasiseks. Jei atvirai, tai žmonės suteikia man labai daug žinių. Žiūrėk, po kiek laiko sugrįžta žmogus ir papasakoja, kaip ten jam sekėsi, ar vaistai padėjo. Man tas grįžtamasis ryšys būtinas. Taip pat svarbus ir sąžiningumas. Jei sveriu maišą, tai kliento naudai. Žmonės ne kvaili, jie viską mato”, – teigė A. Rinkūnienė.
Jai kartais tenka kai kuriuos klientus ir pamokyti, ir pabarti – gerai, sako, kad žmonės nepyksta, supranta. Bendraudama su jais, Audronė stengiasi būti nuoširdi, o dejuojantiems dėl prastėjančios sveikatos ne kartą yra tekę priminti – gal jau metas atsisakyti gyvulių?
“Smulkieji ūkiai nyksta, nes pelno neuždirba. Sakydama “smulkūs”, turiu omenyje, kad laiko dešimt karvių ir jiems svyra rankos. 1-2 karves žmonės laiko savo poreikiams ir tai absoliučiai nuostolinga, bet turi ką veikti. Išgyventi iš pieno gali tik stambieji ūkiai, kurie modernūs, mechanizuoti, automatizuoti. Tokią ateitį matau – smulkių ūkių greitai nebeliks”, – nuomonę išsakė vaistininkė.
Apie žmonių neatsakingumą
Prakalbusi apie naminius augintinius, A. Rinkūnienė išreiškė požiūrį ir apie jų teises: “Laikai pasikeitė, gyvūnai turi daugiau teisių. Aš palaikau dabartinius įstatymus, sąlygos gyvūnams turėtų būti tinkamos. Pavyzdžiui, šuo saugo tavo namus, už tai turi jį ne tik pamaitinti, bet ir su juo užsiimti, suteikti jam tinkamas sąlygas, kad gerai jaustųsi. Nepateisinu tų, kurie prisiveisia gyvūnų, o po to nežino, ko griebtis. Dabar dvidešimt pirmas amžius ir gyvūnus galima sterilizuoti. Beje, prie mano vaistinės buvo ne vienas katinas išmestas. Matyt, apgalvotas sprendimas, galvoja, va – pašers, išgydys. Panašiai ir būna: gyvena gyvena pas mane tas katinėlis, kol gailestingas klientas priglaudžia. Ne vienas taip naujus namus suradęs”, – kalbėjo A. Rinkūnienė.
Atsisveikindama pašnekovė priminė skaitytojams ženklinti augintinius. Anot jos, be ženklinimo gali kilti problemų dėl gydymo, tam reikės specialaus leidimo.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
