Verslo naujokės prognozuoja sėkmę

Vers­lo nau­jo­kės pro­gno­zuo­ja sėk­mę

Šiau­lie­tės Dia­na Sta­nis­lo­vai­tie­nė ir Jur­gi­ta Šid­laus­kie­nė – vers­lo nau­jo­kės. Grei­tos, svei­kos ir so­čios va­ka­rie­nės pa­slau­gą ko­l kas tik gim­to­jo mies­to gy­ven­to­jams siū­lan­čios mo­te­rys pir­muo­sius ori­gi­na­lios idė­jos vai­sius krem­ta tik ant­ras mė­nuo. Abi vi­lia­si, kad Šiau­liai joms taps tramp­li­nu ir į ki­tus Lie­tu­vos mies­tus.

Dvi drau­gės ra­gi­na ir ki­tas mo­te­ris sa­vo idė­jų ne­lai­ky­ti už­da­ry­tų. O abe­jo­jan­čioms sėk­me sa­ko, kad, jei stai­ga im­tų ir ne­pa­vyk­tų, net ir ne­sėk­mė ga­li tap­ti va­ro­mą­ja jė­ga ju­dė­ti to­lyn.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Re­cep­tas ir pro­duk­tai – vie­no­je dė­žė­je

Dvie­jų ener­gin­gų šiau­lie­čių įkur­ta įmo­nė žen­gia tik pir­muo­sius vers­lo žings­ne­lius. Tad apie pel­ną, juo­kia­si mo­te­rys, kal­bė­ti dar la­bai la­bai anks­ti.

Dia­nos ir Jur­gi­tos vers­lo es­mė pa­pras­ta: į vie­ną dė­žu­tę su­dė­ti vi­sus pro­duk­tus, rei­ka­lin­gus konk­re­čiam pa­tie­ka­lui (jų re­cep­tas taip pat įdė­tas į dė­žę) pa­si­ga­min­ti.

Taip su­komp­lek­tuo­ja­ma va­ka­rie­nė: pa­vyz­džiui, ga­ba­lė­lis eko­lo­giš­ko­mis dar­žo­vė­mis ­ma­ri­nuo­tos spran­di­nės, eko­lo­giš­kos šva­riai nu­plau­tos bul­vės, vien­kar­ti­nia­me in­de­ly­je su­tar­kuo­ti bu­ro­kė­liai.

To­kį va­ka­rie­nės komp­lek­są nu­si­pir­ku­siai mo­te­riai, anot J. Šid­laus­kie­nės, ne­be­rei­kia po dar­bo laks­ty­ti po pre­ky­bos cent­rą ir mąs­ty­ti, ko­kius pro­duk­tus įsi­gy­ti ir ką ga­min­ti va­ka­rie­nei – už­ten­ka dai­lio­je dė­žė­je su­pa­kuo­tus pro­duk­tus – mė­sy­tę, bul­ves ir kt. – su­dė­ti į čia pat pri­dė­tą ke­pi­mo ran­ko­vę ir pa­šau­ti į or­kai­tę. Ir jau po pus­va­lan­džio šei­ma sė­da va­ka­rie­niau­ti. Be­je, dė­žė­je pri­dė­tas ir spal­vin­gas pa­tie­ka­lo re­cep­tas bei in­for­ma­ci­ja, per kiek lai­ko vis­ką ga­li­ma iš­si­kep­ti.

„Mo­te­rims po dar­bo die­nos su­tei­kia­me pro­gą ne plu­šė­ti vir­tu­vė­je, o dau­giau dė­me­sio skir­ti vai­kams ar sa­u pa­le­pi­nti“, – sa­ko į pri­va­čią veik­lą vi­sa gal­va pa­ni­ru­si il­ga­me­tė vals­ty­bi­nės įstai­gos dar­buo­to­ja J. Šid­laus­kie­nė.

Anot po­nios Dia­nos, jud­vie­jų pro­duk­tas orien­tuo­tas į šiuo­lai­ki­nę la­bai užim­tą mo­te­rį: vis­kas kuo pa­to­giau, pa­pras­čiau ir grei­čiau.

Ji pa­brė­žė, kad vi­si jų mais­to komp­lek­sai – ir du šiuo me­tu tu­ri­mi, ir ki­ti bū­si­mi – su­rink­ti, su­komp­lek­tuo­ti ir pa­ga­min­ti tik iš eko­lo­giš­kų pro­duk­tų bei prie­sko­nių. Mė­sos ma­ri­na­tas – uni­ka­lus, pa­čios Dia­nos su­kur­tas.

Kad vis­kas bū­tų „su­per“, mo­te­rys su kai ku­riais mū­sų ša­lies eko­lo­giš­kų pro­duk­tų au­gin­to­jais jau spė­jo su­kirs­ti ran­ko­mis dėl bend­ra­dar­bia­vi­mo.

Veik­lios mo­te­rys Dia­na ir Jur­gi­ta tu­ri ir prin­ci­pin­gų pla­nų. Ne­se­niai pa­skam­bi­no Lie­tu­vo­je ge­rai ži­no­mai ku­li­na­rei ir ku­li­na­ri­nių lai­dų ve­dė­jai Bea­tai Ni­chol­son bei pa­si­siū­lė į sa­vo „grei­tos va­ka­rie­nės“ asor­ti­men­tą įtrauk­ti ir Bea­tos vir­tu­vės pa­tie­ka­lą.

Pa­na­šu, kad ži­no­ma ku­li­na­rė pa­siū­ly­mu li­ko pa­ten­kin­ta, pa­tei­kė tik vie­nin­te­lį rei­ka­la­vi­mą: kad jos var­do mais­tas bū­tų ga­mi­na­mas tik iš aukš­čiau­sios ko­ky­bės svei­kų pro­duk­tų. Tad jau netrukus šiau­lie­čiai ga­lės sa­vo šei­mos va­ka­rie­nei įsi­gy­ti Bea­tos vir­tu­vė­je su­kur­tą viš­tie­nos pa­tie­ka­lą ke­tu­riems as­me­ni­mis.

Kad dar­bo ir veik­los, juo­kau­ja abi mo­te­rys, ne­bū­tų per ma­žai, abi rez­ga min­tį teik­ti ga­lu­ti­niam ap­do­ro­ji­mui pa­reng­tų mais­to pro­duk­tų bei prie­dų iš­ve­žio­ji­mo pa­slau­gą.

Atei­ty­je mo­te­rys ke­ti­na svei­ko mais­to – eko­lo­giš­kų dar­žo­vių sal­dai­nių, traš­ku­čių ir kt. – rin­ki­nu­kus pri­sta­ty­ti ir ke­lių Šiau­liuo­se vei­kian­čių de­ga­li­nių klien­tams. Pir­mie­ji bū­si­mo bend­ra­dar­bia­vi­mo po­kal­biai jau įvy­kę.

Min­čių – daug, idė­ja – vie­na

35-erių Dia­na ir tre­jais me­tais vy­res­nė Jur­gi­ta su­si­pa­ži­no per­nai Šiau­liuo­se, kaip ir dar ke­liuo­se ša­lies did­mies­čiuo­se, vy­ku­sio vers­lo pro­jek­to „Iš­ma­ni mo­te­ris“ ren­gi­niuo­se.

D. Sta­nis­lo­vai­tie­nę vi­sa­da trau­kė su mais­to ruo­ši­mu ir vai­kų auk­lė­ji­mu su­si­ju­si veik­la.

J. Šid­laus­kie­nė sa­vo vers­lo pla­nus sie­jo su so­cia­li­niais rei­ka­lais, gal net su pri­va­čiais se­ne­lių na­mais. Šio­mis idė­jo­mis lais­vų vers­lo ni­šų ieš­kan­čios šiau­lie­tės pro­jek­to ren­gi­nių tuo­met ir da­li­jo­si.

Dia­nos idė­ja teik­ti svei­kų pro­duk­tų pa­ruo­ši­mo ir su­komp­lek­ta­vi­mo pa­slau­gą pa­ti­ko ir Jur­gi­tai. Tai­gi pa­si­bai­gus pro­jek­tui abi mo­te­rys, į mi­nė­tą pro­jek­tą atė­ju­sios su glė­biu in­di­vi­dua­lių idė­jų, išė­jo tu­rė­da­mos vie­ną bend­rą tiks­lą.

Už­si­mez­gu­si dvie­jų ener­gin­gų mo­te­rų drau­gys­tė ne­tru­kus suau­go į vien­ti­są vers­lo ni­šą – kur­ti ska­naus ir svei­ko mais­to fab­ri­ką.

Kol vers­lo tik pra­džia, dar­bo va­lan­dos, šyp­so­si vers­li­nin­kės, joms neeg­zis­tuo­ja. Dėl to ne­re­tai iki vė­laus va­ka­ro dar­be už­si­bū­nan­čios mo­te­rys su­lau­kia at­ža­lų prie­kaiš­tų. Dia­na ir Jur­gi­ta jų pra­šo šiek tiek pa­ken­tė­ti, na, kol rei­ka­lai įsi­bė­gės.

O nu­veik­ti da­bar rei­kia tik­rai daug: suieš­ko­ti eko­lo­giš­kų pro­duk­tų tie­kė­jų, su­da­ry­ti san­do­rius su re­cep­tų kū­rė­jais, su­si­siek­ti su pro­duk­tus ruo­šian­čiais ku­li­na­rais, ga­lų ga­le vis­ką, ko rei­kia konk­re­čiam pa­tie­ka­lui, su­dė­lio­ti į vie­ną dė­žę.

Veik­los daug, o apie pel­ną ti­ki­si ga­lė­sian­čios pa­gal­vo­ti gal tik po ko­kių me­tų.

Jau­no­sios vers­li­nin­kės juo­kia­si pa­klaus­tos, ko­dėl gi ori­gi­na­lios idė­jos ne­ve­ža į ki­tus ša­lies did­mies­čius? To­kių pla­nų, sa­ko, yra. Juo­lab kad šiau­lie­čiai esan­tys ga­nė­ti­nai at­sar­gūs žmo­nės. Grei­čiau­siai dėl to ir ap­si­spren­dė sa­vo vers­lą pra­dė­ti bū­tent Šiau­liuo­se.

„Jei šiau­lie­čiai mū­sų siū­lo­mą pa­slau­gą priims, be­veik ga­li­me bū­ti tik­ros, kad Vil­niu­je ar Kau­ne ji tik­rai pri­gis, – sa­ko šiau­lie­tės. – Pra­dė­ti drą­siau nuo sa­vo ap­lin­kos.“

Pir­myn į vers­lą

Ar ne­bi­jo­jo pra­dė­ti, kai šiais lai­kais pa­slau­gų ir pre­kių pa­siū­la to­kia di­džiu­lė?

„Ži­no­ma, kad ne­ra­mu. Kir­bė­jo klau­si­mai: ar pa­vyks, kaip pa­vyks, ar pri­gis, ar duos pel­no, ar ne­prit­rūk­si­me pi­ni­gų..." – sa­ko J. Šid­laus­kie­nė.

Mo­te­rys pri­si­pa­žįs­ta vers­lo pra­džiai gal­vo­ju­sios apie kre­di­tus. Ta­čiau pla­nai taip ir li­ko pla­nais – abi vie­nin­gai nu­spren­dė: ge­riau vis­kas lė­čiau ir po tru­pu­tį, bet sa­vo­mis lė­šo­mis.

Išd­rį­su­sios pra­dė­ti, kaip sa­ko­ma, ly­gio­je vie­to­je, šiau­lie­tės ra­gi­na taip pat pa­sielg­ti ir ki­tas daž­nai ge­nia­lių idė­jų tu­rin­čias, bet ryž­to stin­gan­čias mo­te­ris. Ban­dy­ti, tei­gia, la­biau ap­si­mo­ka, ne­gu lik­ti ne­pa­ban­džius, o pa­skui dėl to gai­lė­tis.

„O jei ir ne­pa­vyk­tų tap­ti vers­li­nin­kė­mis, tai bus pui­ki pa­tir­tis, – šyp­so­si J. Šid­laus­kie­nė. – Juo­lab kad kaž­ko­kia išei­tis vi­sa­da yra. O ne­sėk­mės ne­re­tai tam­pa va­rik­liu į sėk­mę.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

VERS­LAS: Šiau­lie­tės  (iš de­ši­nė­s) Dia­na Sta­nis­lo­vai­tie­nė ir Jur­gi­ta Šid­laus­kie­nė šiuo me­tu te­bė­ra ties nuo­sa­vo vers­lo star­tu. Ta­čiau abi ti­ki­si, kad fi­ni­šo tie­sio­ji – ne už kal­nų.

NAUJOVĖS: Grei­ta va­ka­rie­nė – taip vers­lo nau­jo­kės Jur­gi­ta (de­ši­nė­je) ir Dia­na va­di­na sa­vo kū­ri­nį – į dai­lią dė­žę su­dė­tus pro­duk­tus.

PRO­DUK­TAI: Štai į to­kią dė­žu­tę su­de­da­mi ab­so­liu­čiai vi­si vie­nam pa­tie­ka­lui pa­ga­min­ti rei­ka­lin­gi mais­to pro­duk­tai ir prie­mo­nės. Par­si­ne­šus na­mo, mė­są te­rei­kia su­dė­ti į pri­dė­tą ke­pi­mo ran­ko­vę ir pa­šau­ti į or­kai­tę.