Verslą kuria Biržuose – jaunystės meilės stotelėje

As­me­ni­nė nuo­tr.
To­mas ir Vi­ka Ga­siū­nai su sū­ne­liu Ores­tu ir duk­re­le Lu­ka. Šei­ma Bir­žuo­se ati­da­ro par­duo­tu­vę.
Vis daž­niau kal­ba­ma apie jau­nus žmo­nes, ku­rie no­ri ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą tė­vy­nė­je. Vie­ni iš jų – Vi­ka ir To­mas Ga­siū­nai. Jau­na šei­ma pa­si­ry­žo Bir­žuo­se įkur­ti sa­vo par­duo­tu­vę, ku­ri du­ris at­vers jau ki­tą sa­vai­tę. Su nau­jai­siais vers­li­nin­kais kal­bė­jo­mės apie jų gy­ve­ni­mą, šei­mą, vers­lą ir mei­lės emig­ra­ci­ją…

Į Bir­žus at­vi­lio­jo mei­lė

– Aš jau 16 me­tų kaip bir­žie­tis. Ma­no tė­tis – bir­žie­tis, ma­ma – iš Ro­kiš­kio. Tė­tis "nu­te­kė­jo" į Ro­kiš­kį, o aš "ati­te­kė­jau" at­gal į Bir­žus, – sa­ve pri­sta­tė To­mas.

To­mo žmo­na Vi­ka gi­mė ir au­go Bir­žuo­se. Prieš 16 me­tų po­ra su­si­pa­ži­no per bend­rus drau­gus ir nuo to lai­ko ne­be­sis­ky­rė. Tuo me­tu To­mas dir­bo vie­no­je Ro­kiš­kio įmo­nių, tad daž­nai rei­kė­da­vo va­žiuo­ti pas klien­tus į Lat­vi­ją. Taip Bir­žai ta­po mei­lės sto­te­le, o ne­tru­kus – ir įsi­my­lė­je­lių nau­jai­siais na­mais.

Įsi­my­lė­ję iki au­sų

– Bu­vo­me la­bai jau­ni ir įsi­my­lė­ję. Kai pra­dė­jo­me drau­gau­ti, dar ėjau į mo­kyk­lą. Pa­me­nu, bėg­da­vau iš pa­mo­kų ir va­žiuo­da­vau su To­mu į Lat­vi­ją. Jis re­mon­tuo­da­vo trak­to­rius, o aš ke­tu­rias va­lan­das sė­dė­da­vau ma­ši­no­je ir lauk­da­vau, no­rė­jo­me kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti kar­tu, – juo­kė­si Vi­ka. – La­bai no­rė­jo­me sa­vos erd­vės, tad nu­spren­dė­me įsi­kur­ti To­mo se­ne­lių so­dy­bo­je, vi­sai ne­to­li Bir­žų. Ten gy­ve­na­me iki šiol.

Dar­bo paieš­kos Bir­žuo­se – be­vai­sės

Po ket­ve­rių me­tų gy­ve­ni­mo kar­tu po­ra su­si­lau­kė sū­naus Ores­to. Ta­da abu nu­spren­dė nea­ki­vaiz­džiai stu­di­juo­ti tą pa­čią spe­cia­ly­bę Šiau­liuo­se – gam­tot­var­kos va­dy­bą. Tuo me­tu tai bu­vo nau­ja, ban­do­mo­ji stu­di­jų pro­gra­ma.

– To­mas jau tu­rė­jo ge­rą dar­bą, bet vis­tiek no­rė­jo­me baig­ti moks­lus, kad įgy­tu­me iš­si­la­vi­ni­mą. Ti­kė­jau­si, kad stu­di­jos man atei­ty­je pa­dės su­si­ras­ti dar­bą, nes jau ku­rį lai­ką blaš­kiau­si tai vie­no­je, tai ki­to­je dar­bo­vie­tė­je, nie­kur ne­ga­lė­jau sa­vęs at­ras­ti, – kal­bė­jo Vi­ka.

Bai­gus stu­di­jas, jau­nai mo­te­riai su­ras­ti dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę Bir­žuo­se se­kė­si sun­kiai. Įsi­dar­bi­no vie­no­je įmo­nė­je, bet, gi­mus duk­re­lei Lu­kai, te­ko išei­ti mo­ti­nys­tės ato­sto­gų. Po jų mo­te­ris ta­me dar­be jau­tė­si jau ne­be­rei­ka­lin­ga ir ne­lau­kia­ma, net ne­be­si­no­rė­jo ten ir su­grįž­ti…

Re­mon­tuo­ti pa­ti­ko jau vai­kys­tė­je

To­mas jau de­vy­nio­li­ka me­tų dir­ba vie­no­je Ro­kiš­kio įmo­nė­je – va­žiuo­ja pas klien­tus ir re­mon­tuo­ja trak­to­rius. Vy­ro tė­tis jau se­niai dar­buo­ja­si ūkio tech­ni­kos par­duo­tu­vė­je Ro­kiš­ky­je. Pak­laus­tas, ar tik sū­nus ne­se­ka tė­čio pė­do­mis, To­mas kal­bė­jo:

– Užau­gau ma­ty­da­mas vi­sus tuos da­ly­kus, tė­tis vež­da­vo­si ma­ne į sa­vo dar­bą, ma­ty­da­vau kaip vis­kas vyks­ta. Čiu­pi­nė­da­vau pjūk­lus, žo­liap­jo­ves, bu­vo įdo­mu kaip jie veikia… Ten su­ži­no­jau ir iš­mo­kau daug da­ly­kų. Vie­ni ber­niu­kai žais­da­vo su ma­ši­no­mis, o man pa­tik­da­vo jas re­mon­tuo­ti.

Emig­ruo­ti ne­no­rė­jo

Pak­lau­sus, ar nie­ka­da ne­ki­lo min­čių emig­ruo­ti, Vi­ka kal­bė­jo:

– Kar­tais pa­gal­vo­da­vau, kad bū­tų ge­rai iš­vyk­ti. Dau­gu­ma ma­no drau­gių gy­ve­na už­sie­ny­je, o ir ras­ti dar­bą čia ne­bu­vo leng­va. Bet tos min­tys grei­tai din­go, nes ma­no vy­ras – tik­ras pa­trio­tas, nie­kur iš Lie­tu­vos neišk­rapš­ty­si.

– O man ge­rai čia, aš pa­si­ry­žęs da­ry­ti vis­ką, kad ga­lė­tu­me su šei­ma gy­ven­ti Lie­tu­vo­je. Ne ma­no bū­dui iš­va­žiuo­ti sve­tur ir ap­si­mes­ti vie­ti­niu. Čia ir­gi ga­li­ma ge­rai gy­ven­ti. Rei­kia steng­tis ir dirb­ti, kaip ir vi­sur ki­tur. Sa­vo­je že­mė­je geriau… – kal­bė­jo To­mas.

Min­tį įkur­ti sa­vo vers­lą au­dė se­niai

Prieš ku­rį lai­ką jau­na šei­ma įsi­gi­jo na­mą Bir­žuo­se, Kęs­tu­čio gat­vė­je. Ja­me jau bai­gia įreng­ti par­duo­tu­vę, ku­ri du­ris at­vers ki­tos sa­vai­tės pra­džio­je. Pa­sak To­mo, min­tis su­kur­ti sa­vo vers­lą kir­bė­jo se­niai, vis­ką nu­lė­mė no­ras ir abi­pu­sis su­ta­ri­mas, kad ir žmo­na tu­rė­tų sa­vo dar­bo vie­tą.

– Mo­te­rims Bir­žuo­se su­ras­ti pa­do­rų dar­bą pa­gal spe­cia­ly­bę – sun­ku, dau­giau­sia dar­bo vie­tų vals­ty­bi­nė­se įstai­go­se yra ne­pa­ju­di­na­mos. Su­si­da­ro įspū­dis, kad tie, ku­rie ten se­niai dir­ba, ne­no­ri įsi­leis­ti jau­nų žmo­nių, ar­ba vei­kia gi­mi­nių principas… Vy­rams – leng­viau, gal jie ma­žiau ren­ka­si, iš­lai­ky­ti šei­mą juk rei­kia, tad kaž­kaip su­ka­si, – svars­tė To­mas.

Par­duo­tu­vė­je dirbs žmo­na

Šei­mos par­duo­tu­vė­je bus pre­kiau­ja­ma so­do ir dar­žo tech­ni­ka, guo­liais, taip pat bus tei­kia­mos tech­ni­kos diag­nos­ti­kos ir tvar­ky­mo pa­slau­gos. To­mas anks­čiau gal­vo­jo pa­ts pa­lik­ti sa­vo il­ga­me­tį dar­bą Ro­kiš­ky­je ir dirb­ti čia, nes apie tech­ni­ką jis iš­ma­no daug, o ir pa­tir­tis ne­men­ka – 19 me­tų. Pas­kui su žmo­na nu­spren­dė, kad sa­vo dar­bo ne­pa­liks, bet pa­gel­bės, kiek rei­kės. Par­duo­tu­vė­je dirbs žmo­na Vi­ka su ap­mo­ky­tu, tech­ni­kos sri­tį iš­ma­nan­čiu ir pa­tir­tį tu­rin­čiu dar­buo­to­ju, ku­ris kon­sul­tuos vi­sais klau­si­mais.

– Ti­ki­me, kad li­ki­mas vis­ką su­dė­lio­jo į sa­vo vie­tas. Gal žmo­nos ne­nu­si­se­ku­sios dar­bo paieš­kos ir bu­vo ženk­las su­kur­ti sa­vo vers­lą, – svars­tė To­mas.

Svar­biau­sia – lanks­tu­mas ir san­ty­kiai su klien­tais

– Mes vie­nas ki­tą pa­pil­do­me: žmo­na mėgs­ta bend­rau­ti su žmo­nė­mis, pa­tar­ti, pa­gel­bė­ti, o aš – žo­džio žmo­gus, – kal­bė­jo To­mas.

– Ma­no vy­ras la­bai at­sa­kin­gas, už­si­spy­ręs ir darbš­tus žmo­gus. Jei pa­ža­dė­jo – pa­da­rys. To­dėl il­gai ir dir­ba ta­me pa­čia­me dar­be. Klien­tai juo pa­si­ti­ki. Bū­na, skam­bi­na sa­vait­ga­liais ar vė­lai va­ka­re – vy­ras vis tiek at­si­lie­pia, va­žiuo­ja jiems pa­dė­ti, o ki­ti dar­buo­to­jai – ne, jiems poil­sis. Tuo ir ski­ria­si dar­buo­to­jų po­žiū­ris į klien­tus, o klien­tų į dar­buo­to­jus. To­mas per tiek me­tų jau už­si­tar­na­vo žmo­nių pa­gar­bą ir pa­si­ti­kė­ji­mą. To pa­ties siek­si­me ir sa­vo vers­le, – pa­ti­ki­no Vi­ka.

Lais­va­lai­kis kar­tu

Vi­ka ir To­mas su sū­nu­mi Ores­tu ir ma­žą­ja Lu­ka lais­va­lai­kį sten­gia­si pra­leis­ti kar­tu, nors, pa­sak tė­ve­lių, at­plėš­ti sū­nų nuo kom­piu­te­rio kar­tais sun­ku. To­mas mėgs­ta žve­jo­ti, spor­tuo­ja, žai­džia sta­lo te­ni­są Pa­bir­žė­je, kur su ko­le­go­mis įkū­rė klu­bą.

– Anks­čiau, kai žmo­na pa­klaus­da­vo, ar no­rė­čiau grįž­ti gy­ven­ti į Ro­kiš­kį, dve­jo­da­vau, o da­bar – tik­rai ne. Man čia pa­tin­ka, mies­tas gra­žus, eže­ras, gam­ta. Aiš­ku, mies­tai skir­tin­gi, ten ge­riau vie­na, čia – ki­ta, bet vis tiek, nu­sve­ria Bir­žai. Jau ga­liu lai­ky­ti sa­ve tik­ru bir­žie­čiu, – už­tik­ri­no To­mas.

Vi­kai pa­tin­ka da­ly­vau­ti už­siė­mi­muo­se su ma­žai­siais, pri­va­čiai mo­kė­si siū­ti rū­be­lius ma­žie­siems, tad kar­tais sa­vo dar­bais pa­puo­šia ir ma­žą­ją Lu­ką.

Har­mo­ni­ja san­ty­kiuo­se

Ro­dos dar jau­na po­ra, o kar­tu jau16 me­tų, du vai­kai, o da­bar – ir bend­ras vers­las.

– Mū­sų drau­gys­tė už­si­mez­gė, kai bu­vo­me la­bai jau­ni. Bu­vo vis­ko: ir pyk­čių, ir san­ty­kių kri­zių, bet vis­ką iš­gy­ve­no­me. Idea­lios šei­mos ka­žin ar egzistuoja… Gy­ve­ni­me bū­na, kad tu­rint bend­rą vers­lą, po­ros pra­de­da pyk­tis, ne­su­tar­ti. Vie­nam at­ro­do vie­naip, ki­tam – ki­taip. Rei­kia su­ge­bė­ti at­skir­ti dar­bo rei­ka­lus nuo as­me­ni­nių ir ras­ti tą vi­du­riu­ką, ta­da vis­kas bus ge­rai. No­ri­me iš­sau­go­ti tą san­ty­kių har­mo­ni­ją ir ti­ki­me, kad mums pa­vyks, – kal­bė­jo Vi­ka ir To­mas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.