Vėliava privalo būti gerbiama

Mū­sų mies­to gy­ven­to­jai ta­po kur kas dė­me­sin­ges­ni ir reik­les­ni, žvelg­da­mi į prie gy­ve­na­mų­jų na­mų, val­diš­kų įstai­gų ar vers­lo įmo­nių iš­kel­tas vė­lia­vas. Ne kar­tą su­lauk­ta skam­bu­čių, jog gy­ven­to­jai vals­ty­bi­nių šven­čių pro­go­mis iš­ke­lia „vai­kiš­kas“ vė­lia­vė­les (tei­rau­ta­si, ar taip ga­li­ma). Pas­te­bi­ma, jog prie vals­ty­bi­nių įstai­gų ar vers­lo įmo­nių, bend­ro­vių pa­mirš­ta­ma pa­keis­ti vė­lia­vas – jos ka­bo iš­blu­kę ir ne­šva­rios.

Jau be­ne pu­sė mė­ne­sio pri­me­na­ma, kad la­bai ne­gra­žiai at­ro­do vė­lia­vos, iš­kel­tos prie pa­sta­to Vy­tau­to gat­vė­je Nr. 5A, kur įsi­kū­ru­sios ke­lios įstai­gos. Ka­dan­gi vė­lia­vos (Že­mai­ti­jos ir Bir­žų) yra ša­lia „Bir­žės“ ka­vi­nės iš­ka­bos, pa­si­tei­ra­vo­me jos bend­ra­sa­vi­nin­kės, ar šios vė­lia­vos ne jų nuo­sa­vy­bė. Po­nia In­ga paaiš­ki­no, jog vė­lia­vos tik­rai yra jų ir jau te­kę iš­girs­ti pa­sta­bų iš lan­ky­to­jų. Pa­sak vers­li­nin­kės, dar yra svars­to­ma, ar vė­lia­vas keis­ti nau­jo­mis, ar jas tie­siog nu­ka­bin­ti.

Bir­žų ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Bend­ro­jo sky­riaus ve­dė­ja Dei­man­tė Pruns­kie­nė „Bir­žie­čių žo­džiui“ sa­kė, jog ji kaip pi­lie­tė ma­nan­ti, jog vė­lia­va tu­ri bū­ti ger­bia­ma, ją pa­ka­bin­ti rei­kia šva­rią ir tvar­kin­gą.

Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus ve­dė­jas Ri­čar­das Sa­bas pa­tvir­ti­no, kad vė­lia­va yra sim­bo­lis, o sim­bo­lį rei­kia gerb­ti. Vė­lia­va ne­tu­rė­tų bū­ti nei ap­sku­ru­si, nu­ply­šu­si, nei ne­šva­ri. Jai, pa­sak ve­dė­jo, tu­rė­tų bū­ti ro­do­ma pa­gar­ba. Ve­dė­jas Ri­čar­das Sa­bas paaiš­ki­no, jog LR vals­ty­bės vė­lia­vos ir ki­tų vė­lia­vų įsta­ty­mo 4 straips­nio „Vė­lia­vų nau­do­ji­mo prin­ci­pai“ I da­ly­je nu­ro­do­ma, jog „Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čiai, ki­ti as­me­nys pri­va­lo gerb­ti vė­lia­vas“. Tre­čio­jo straips­nio 1 da­ly­je pa­tiks­li­na­ma, ko­kius rei­ka­la­vi­mus ji tu­ri ati­tik­ti: „Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­va, Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­nė vė­lia­va, ki­tos vė­lia­vos, taip pat vė­lia­vų at­vaiz­dai vi­sa­da tu­ri ati­tik­ti šių vė­lia­vų spal­vų eta­lo­ni­nį at­vaiz­dą ir mat­me­nis.“ Jei vė­lia­va iš­blu­ku­si, api­ply­šu­si, ne­šva­ri, ji rei­ka­la­vi­mų nea­ti­tin­ka.

Rei­ka­la­vi­mai ke­lia­mi ir vė­lia­vos mat­me­nims. Tre­čio­jo straips­nio ant­ro­je da­ly­je nu­ro­do­ma, jog „Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­vos ir Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­nės vė­lia­vos au­dek­lo plo­čio ir il­gio san­ty­kis tu­ri bū­ti 3:5“. Pap­ras­tai ke­lia­mos vė­lia­vos, ku­rios yra 1 met­ro plo­čio ir 1,7 met­ro il­gio. Ta­čiau ket­vir­to­je da­ly­je aiš­ki­na­ma, kad „Lie­tu­vos vals­ty­bės vė­lia­va ir Lie­tu­vos vals­ty­bės is­to­ri­nė vė­lia­va ga­li bū­ti ir ki­to­kių Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės nu­sta­ty­tų mat­me­nų, ta­čiau šių vė­lia­vų au­dek­lo plo­čio ir il­gio san­ty­kis vi­sa­da tu­ri ati­tik­ti šio straips­nio 2 da­ly­je nu­sta­ty­tą san­ty­kį“(3:5 red. pa­sta­ba).

Pa­sak ve­dė­jo, jei gy­ven­to­jai iš­ke­lia ne­di­du­kes vė­lia­vas, nie­ko smerk­ti­no nė­ra, bet bū­tų gra­žu, jei žmo­nės pa­ka­bin­tų di­de­les vė­lia­vas, nes per šven­tes mes puo­šia­me ir sa­ve, ir kai­my­nus, pa­ro­do­me, kur mes gy­ve­na­me.

Vie­šo­sios tvar­kos sky­riaus ve­dė­jas Ri­čar­das Sa­bas pa­ste­bė­jo, jog šven­čių, ka­da vė­lia­vas kel­ti pri­va­lo kiek­vie­nas ša­lies pi­lie­tis, die­no­mis yra žval­go­ma­si, kaip el­gia­si bir­žie­čiai. Kar­tais ten­ka už­mar­šuo­lius įspė­ti, kar­tais pri­rei­kia se­ny­viems, li­go­tiems gy­ven­to­jams pa­dė­ti pa­ka­bin­ti vė­lia­vas.

Jei­gu gy­ven­to­jas sis­te­min­gai ne­ke­lia vė­lia­vos, jam ga­li tek­ti su­si­mo­kė­ti bau­dą. Pir­mą kar­tą tik įspė­ja­ma. Ant­rą kar­tą bau­da nuo 10 iki 12 eu­rų. Už tiek jau ga­li­ma ir įsi­gy­ti gra­žią vė­lia­vą.

Ver­ta įsi­dė­mė­ti, jog tuo at­ve­ju, kai šven­čių me­tu iš­vyks­ta­ma į ki­tą mies­tą ar į ki­tą ša­lį pa­si­sve­čiuo­ti, bū­ti­na pa­si­rū­pin­ti, kas prie jū­sų na­mų (pri­va­čių ar dau­gia­bu­čių) iš­kels vė­lia­vą.