Valgomos kalėdinės dovanos receptas – nebrangu, skanu ir tikra

Kai na­mai vis daž­niau kve­pia ska­niais py­ra­gais ar sau­sai­niais – ga­li­ma įtar­ti, kad šven­tės iš­ties jau čia pat. Kep­ti kek­siu­kus ir juos pa­do­va­no­ti sa­vo ar­ti­mie­siems die­nos cent­ro „Gel­bė­kit vai­kus“ ma­žuo­sius pa­kvie­tė pre­ky­bos tink­lo „Ri­mi“ dar­buo­to­jai. Šie­met prie gra­žia kas­me­te tra­di­ci­ja ta­pu­sios ini­cia­ty­vos pri­si­jun­gė ir tri­jų vai­kų tė­tis, edu­ka­to­rius Si­mo­nas Ur­bo­nas. Per šven­tes įteik­ti tai, prie ko pri­si­lie­ti pa­ts, pa­sak idė­jos au­to­rių – ge­riau­sia do­va­na, nes ji dvel­kia tik­ru­mu.

Do­va­na, prie ku­rios tie­sio­giai pri­si­lie­ti pa­ts, pa­sak vai­kų la­vi­ni­mu už­sii­man­čio jau­no­jo tri­jų vai­kų tė­čio S. Ur­bo­no, yra kur kas tik­res­nė, nei ta, ku­rią ga­li­ma nu­si­pirk­ti. Ži­no­ma, pir­ki­mo įpro­čių mo­ko ir grei­tė­jan­tis gy­ve­ni­mo tem­pas, ta­čiau, anot jau­no­jo tė­čio – tai grei­čiau­sias ke­lias.

„Var­to­ji­mas au­ga ir mes net ne­pas­te­bi­me, kaip na­mie neap­si­su­kam tarp įvai­riau­sių daik­tų, ku­rių pu­sė net ne­rei­ka­lin­gi. Šei­mo­je tu­ri­me mė­ne­sio pa­bai­gos tra­di­ci­ją, su­krau­ti į mai­šus ne­nau­do­ja­mus daik­tus, daž­niau­siai vai­kų žais­lus, ir iš­leis­ti juos ato­sto­gų į bal­ko­ną. O iš ten grą­žin­ti jau pail­sė­ju­sius nuo mū­sų daik­tus ir žais­lus. Taip vie­ni ki­tų pa­siilgs­tam ir daik­tų per­ka­me ma­žiau nei no­ri akys. Vi­sa­da bu­vau už ma­žes­nį var­to­ji­mą, tad sten­giuo­si tai per­teik­ti ir vis­ko no­rin­tiems vai­kams“, – su­ma­niais spren­di­mais da­li­na­si jau­na­sis tė­ve­lis.

Po ke­pi­mo – vai­kai jau­čia­si nu­ga­lė­to­jais

Mais­to ga­mi­ni­mas kar­tu su vai­kais rei­ka­lau­ja iš­tver­mės ir kant­ry­bės, bet il­gai trun­kan­tis pro­ce­sas – pui­kus bū­das skir­ti lai­ko ma­žie­siems. „Kar­tais vai­kai pa­vargs­ta nuo pro­ce­so il­gu­mo, bet mes tai da­ro­me vi­si kar­tu, o tai ne­da­lo­mas lai­kas bū­ti drau­ge ir, ma­nau, kiek­vie­nam vai­kui tai la­bai svar­bu.

Ki­tas da­ly­kas, juk vis­kas pra­si­de­da nuo ing­re­dien­tų dė­ji­mo, mai­šy­mo, for­me­lių už­pil­dy­mo, ke­pi­mo ir ga­liau­siai iš­kep­to kek­siu­ko puo­ši­mo, o tai – tar­si fi­ni­šo li­ni­jos kir­ti­mas. Ne­pa­žįs­tu nei vie­no, ku­ris ma­ty­da­mas to­kį re­zul­ta­tą, ne­si­džiaug­tų pa­da­ręs dar­bą iki ga­lo“, – svars­to S. Ur­bo­nas.

Pa­sak tė­čio, vai­kams – tai ir pa­si­di­džia­vi­mo sa­vi­mi lai­kas: „Jie bū­na to­kie lai­min­gi, sa­vi­mi pa­si­ti­kin­tys, o jų vei­dus puo­šia nu­ga­lė­to­jų šyp­se­na. Vai­kai la­bai mėgs­ta bū­ti nu­ga­lė­to­jais, o šis pro­ce­sas su­ke­lia pa­na­šius jaus­mus.“

Mei­lė mais­tui ir šei­mos ri­tua­lams

Iš da­lies lai­kas vir­tu­vė­je, anot tė­čio, ga­li tap­ti pui­kia prie­mo­ne vai­kams pa­mil­ti mais­tą. O ga­mi­nant kar­tu – bū­das pa­si­mo­ky­ti ko­man­diš­ku­mo. O kur dar kant­ry­bės ug­dy­mas, tra­di­ci­jų puo­se­lė­ji­mas. Kas­met į pre­ky­bos tink­lo „Ri­mi“ or­ga­ni­zuo­ja­mas ke­pi­mo pa­mo­kė­les su­si­ren­kan­tis bū­rys die­nos cent­ro „Gel­bė­kit vai­kus“ ma­žų­jų, pa­ro­do, kad lai­kas kar­tu ir ke­pi­mo veik­los – vai­kams la­bai sma­gus už­siė­mi­mas.

„Ke­pant kar­tu, ug­do­me ko­man­di­nio dar­bo su­pra­ti­mą. Taip pat vai­kai mo­ko­si da­ly­kų vir­tu­vė­je, kas la­bai svar­bu no­rint atei­ty­je my­lė­ti mais­to ga­mi­ni­mą, nes juk ne­my­li­me, kai ne­mo­ka­me. O kai mo­ka­me – no­ri­me iš­mok­ti dar dau­giau. Ir man at­ro­do, kad tai la­bai ug­do kant­ry­bę, nes vai­kams no­ri­si vis­ko kuo grei­čiau, o čia ten­ka už­truk­ti il­giau nei su­si­tep­ti su­muš­ti­nį“, – sa­ko kar­tu su „Gel­bė­kit vai­kus“ kek­siu­kų teš­lą „Ri­mi“ pre­ky­bos cent­re mai­šęs ir juos de­ko­ra­vęs S. Ur­bo­nas.

Tra­di­ci­jos pa­de­da lai­ką leis­ti pra­smin­giau, o tai ga­li bū­ti net šei­mos san­tar­vės pa­slap­tis: „Mes su žmo­na gal­vo­ja­me, kad šei­mo­je lai­mė sly­pi bū­tent šei­mos ri­tua­luo­se ir tra­di­ci­jo­se. Kuo dau­giau bend­rų veik­lų kar­tu, tuo vi­siems sma­giau ir ti­kė­ti­na, kad ke­lias iš jų vai­kai nu­si­neš ir į sa­vo šei­mas. Tad gal­būt, kai bū­si­me se­ni, se­ni, per šven­tes iš anū­kų gau­si­me pa­čių ran­ko­mis su­kur­tą do­va­ną, pa­vyz­džiui, ska­nų ir su mei­le pa­ga­min­tą kek­siu­ką.“

Svei­kes­nių kek­siu­kų re­cep­tas

Nors šei­mo­je puo­se­lė­ja­mi svei­kes­nės mi­ty­bos įpro­čiai, pa­sak tė­čio, ne­rei­kė­tų lai­ky­tis kraš­tu­ti­nu­mų, nes tai ve­da į ra­di­ka­lu­mą. To­dėl vie­nas ki­tas sal­dus kek­siu­kas bė­dų ne­pri­da­rys, tik vis­kam svar­biau­sia – sai­kas.

„Mes tik­rai ban­do­me kek­siu­kus ir su mig­do­lų mil­tais, avi­žo­mis, ko­ko­sų drož­lė­mis, aga­vų si­ru­pu ir vi­so­kiau­siais svei­kes­niais ing­re­dien­tais, bet ke­pam ir stan­dar­tiš­kus, vai­kų mėgs­ta­mus kek­siu­kus su šo­ko­la­do įda­ru. Ka­dan­gi su cuk­ru­mi vi­si drau­gau­ja­me ma­žiau, dau­giau nei vie­nos to­kios bom­bos neį­vei­kia­me nie­kas. Tad va­do­vau­juo­si svei­kes­niu po­žiū­riu – kad leis­ki­me sau vis­ką, tik svar­biau­sia, tai da­ry­ki­me su sai­ku ir svei­ku pro­tu.“

18 vie­ne­tų kek­siu­kų rei­kės:

60 g kvie­ti­nių pil­no grū­do mil­tų

170 g kvie­ti­nių mil­tų

¼ ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio ke­pi­mo mil­te­lių

2 di­de­lių kiau­ši­nių

50 g ru­do­jo cuk­raus

50 g bal­to­jo cuk­raus

1 ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio va­ni­li­nio cuk­raus

½ puo­de­lio ly­dy­to svies­to ar au­ga­li­nio alie­jaus

¾ puo­de­lio pie­no ar au­ga­li­nio gė­ri­mo

1 obuo­lio

Ga­mi­ni­mo ei­ga:

1 puodelis=236 ml

Ne­di­de­lia­me du­be­ny­je su­mai­šo­me per­si­jo­tus mil­tus ir ke­pi­mo mil­te­lius.

Di­des­nia­me du­be­ny­je iš­pla­ka­me kiau­ši­nius su cuk­ru­mi ir va­ni­li­niu cuk­ru­mi.

Įpi­la­me svies­tą ar alie­jų ir iš­pla­ka­me.

Įpi­la­me pie­ną – iš­pla­ka­me.

Su­be­ria­me mil­tus ir iš­mai­šo­me.

Įde­da­me rie­ke­lė­mis ar ku­be­liais su­pjaus­ty­tus obuo­lius.

Teš­la už­pil­do­me tris ket­vir­ta­da­lius kek­siu­ko for­me­lės.

Ke­pa­me 180 laips­nių tem­pe­ra­tū­ros or­kai­tė­je 20-30 mi­nu­čių, kol įkiš­tas kol įkiš­tas ir iš­trauk­tas me­di­nis pa­ga­liu­kas bus šva­rus.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.