Vaistinė – antrieji namai jau 50 metų

Editos MIKELIONIENĖS nuotr.
Stasė Viederienė farmacininke dirba 50 metų.
Šių metų pradžioje savo garbingą 70- ties metų jubiliejų atšventė biržiečiams gerai pažįstama vaistininkė Stasė Viederienė, kolegių vadinama tiesiog – Stasyte. Moteris jau 50 metų dirba farmacininke. Energinga, maloni ir visada su šypsena Stasytė „Biržiečių žodžiui“ papasakojo apie savo mylimą darbą ir pašaukimą padėti kitiems.

Vaistinė kvepėdavo nuo vaikystės

Paklausta, kodėl pasirinko farmacininkės profesiją, Stasytė kalbėjo:

- Vaistinė mane traukė jau nuo vaikystės, nežinau, kodėl. Kai buvau penktokė, sirgo mano močiutė. Eidavau pirkti jai vaistų. Man labai ten patikdavo, viskas buvo įdomu, klausinėdavau vaistininkių, kam yra skirti vieni ar kiti vaistai, kaip jie veikia, kodėl kitus laiko šaldytuve… Aplinka vaistinėje buvo kažkuo ypatinga, man viskas net kvepėdavo… Vaistininkės sakydavo: ši smalsi mergaitė užaugusi bus vaistininkė. Ir neklydo.

Farmacija – rimtas mokslas

Stasytė gimė ir augo Kupreliškio kaime, Biržų rajone. Kaip ir svajojo, baigusi vidurinę, įstojo į Kauno medicinos mokyklą, įgijo farmacininkės specialybę. Kadangi mokykloje būsimai vaistininkei geriausiai sekėsi chemija, krimsti medicinos mokslus nebuvo sunku.

- Tai – rimta ir daug žinių reikalaujanti profesija, nes esi atsakingas už žmogaus sveikatą. Aišku, kai receptą vaistams parašo gydytoja, juos klientui ir parduodi. Bet dažniausia žmonės, pajutę lengvus sveikatos negalavimus, pirma kreipiasi į vaistininkus, tad jiems pritaikyti vaistus turime mes, – sako moteris.

Studijuodama Stasytė išmoko vaistus gaminti.

- Anksčiau vaistus gamindavome vaistinėje, dažniausiai – įvairius tepalus, miltelius, mikstūras. Žinojome, kaip kuri medžiaga veikia, jas vieną su kita maišydavome. Dabar vaistų jau negaminame, tuo užsiima didžiųjų Lietuvos miestų farmacininkai, gamybos specialistai, – pasakojo Stasytė.

Pirmasis darbas – ilgametės patirties pradžia

Iš karto po studijų Stasytė gavo darbą Papilio vaistinėje. Ten dirbo dvejus metus.

- Iš pradžių nerimavau, nes buvau ką tik „iškepta“ vaistininkė. Bet visada sulaukdavau pagalbos iš kitų, vyresnių kolegų, tad jei kažko nežinodavau, klausdavau jų. Taip ir išmokau, juk viskam gyvenime reikia patirties, negali būti profesionalas iš karto. Tie metai Papilio vaistinėje man buvo tarsi pasiruošimas šiam, ilgamečiam darbui, – įsitikinusi farmacininkė.

Biržai tapo namais

Paklausta, ar į Biržus atviliojo meilė, moteris kalbėjo:

- Gavau pasiūlymą dibti tuo metu vadinamoje centrinėje Biržų vaistinėje. Sutikau. Su būsimu vyru Povilu draugavome jau mokykloje, jis irgi buvo kilęs iš Biržų rajono. Aplinkybės taip susidėliojo, kad, po mokyklos baigimo, jis dvejiems metams išvyko į armiją, o aš – studijuoti. Kai pradėjau dirbti Biržų vaistinėje, čia kartu apsigyvenome ir sukūrėme šeimą. Užauginome du sūnus, sulaukėme dviejų anūkų.

„Seimo“ vaistinė

Centrinė Biržų vaistinė kažkada buvo vienintelė mieste. Stasytė joje dirbo ilgiausiai – 45 metus. Pasak moters, vaistinė per visą laiką kelis kartus pakeitė savo pavadinimą, dėl to buvo nutikę ir komiškų dalykų.

- Vienu metu mūsų vaistinė vadinosi „Šeimos vaistinė“. Kartą, vos pro duris įžengęs, vyriškis sušuko: „Vaje, kaip čia viskas brangu! Tikrai prestižinė vaistinė, atitinka savo pavadinimą…“. Tada nesupratau, ką jis turi galvoje, juk nieko dar nepirko, kad kainas žinotų. Paskui išsiaiškinome, kad kažkas nusprendė papokštauti: lauke, ant reklaminės iškabos, nutrynė vieną ženklą ir raidę nuo vaistinės pavadinimo žodžio ir gavosi „Seimo vaistinė“! Tuomet supratau to vyro humorą. Buvo juokinga, nes mes, vaistininkės, kasdien eidamos į darbą, to „pokšto“ net nepastebėjome, – šypsojosi Stasytė.

Daug kas pasikeitė

Mintimis perbėgusi penkis darbo vaistinėje dešimtmečius Stasytė sutiko, kad daug kas per tą laiką pasikeitė: atsirado daugiau vaistų, teko išmokti dirbti kompiuteriu.

- Anksčiau gauti vienų ar kitų vaistų būdavo sunku. Vaistai buvo deficitas. Dabar jų – daugybė. Tų senovinių, rusiškų, beveik neliko. O ir užsakyti vaistus daug lengviau, viskas – kompiuterizuota. Kai reikėjo išmokti naudotis kompiuteriu, bijojau, maniau, bus sudėtinga, bet išmokau. Ir dabar viskas daug paprasčiau, – džiaugiasi moteris.

Klientai – kaip draugai

Farmacininkė pasakojo, kad darbe pasitaiko ir piktų klientų, bet dažniausiai žmonės geranoriški ir malonūs.

- Pamenu, atėjo vyras ir klausia, ar turime vieno vaisto, sakau – ne, tuomet paprašė kito – to irgi, kaip tyčia, neturėjome. Tada jam trūko kantrybė ir piktai ant manęs užrėkė: „Tai ko čia stovi, jei nieko neturi!“ Bet tokių žmonių būna retai. Labiausiai pyksta tie, kurie prašo vaistų, neturėdami gydytojo recepto, nesupranta, kad negalime jų parduoti, – kalbėjo Stasytė.

Farmacininkė džiaugėsi, kad dauguma klientų – tarsi geri draugai. Jie padėkoja, kad vaistai padėjo ir jų sveikata pagerėjo. Yra tekę vaistus nešti į namus, nes žmonės neturėjo sveikatos ateiti į vaistinę. Niekas neprašė, bet – iš geros širdies.

Džiaugiasi gyvenimu

Stasytė apie savo bendradarbes atsiliepė tik gerais žodžiais:

- Vaistinėse su kolegėmis jokių konfliktų nėra buvę. Visos puikiai sutariame. Net ir su tomis, kurios jau nebedirba, iki šiol palaikome ryšius, esame geros draugės: susitinkame, pasišnekame, kartu nueiname į koncertą ar spektaklį. Man patinka bendrauti su žmonėmis, prasiblaškyti. Jei sveikata leidžia, reikia džiaugtis gyvenimu, padėti vieni kitiems kiek galima, – įsitikinusi moteris.

Į darbą – kaip į šventę. Net, per karantiną…

Farmacininkė Stasytė, nors ir senjorė, visada graži, energinga, pasitempusi. Rodos, jau pakankamai savo gyvenimo atidavė darbui, galėtų ramiai ilsėtis namie. Bet moteris patikino:

- Darbas man neleidžia apsileisti. Jei nebedirbčiau, o visą laiką sėdėčiau namie, gal būtų kitaip: aptingčiau, nebebūtų dėl ko pasitempti. O dabar – reikia, juk dirbu su žmonėmis. Ir pati jaučiuosi žmonėms reikalinga. Jau trejus metus dirbu kitoje ir turbūt, jau paskutinėje vaistinėje… Į darbą einu kaip į šventę, – sakė farmacininkė.

Stasytė dirba ir per karantiną. Ji pasakojo, kad pirmąją karantino savaitę vaistinėse žmonių netrūko: žmonės pirko apsaugines kaukes, dezinfekcinius skysčius, vaistus nuo peršalimo, imunitetui stiprinti. Dabar – aprimo, prisibijo. Paklausta, ar pačiai nebaisu dirbti, kai siaučia virusas, farmacininkė patikino:

- Likti namuose būtų saugiau, bet dirbti reikia. Turime apsaugos priemonių, skydelį, kuris mus atskiria nuo klientų, saugomės kaip tik įmanoma, nors su tomis kaukėmis labai nepatogu, akiniai rasoja… Bet žmonių dabar daug mažiau. Gerai, kad saugosi ir neina iš namų be reikalo. O vaistininkų, kaip ir kitų darbuotojų, toks jau darbas, reikia aukotis. Kažkaip nesinori šiuo, visiems sunkiu metu, išeiti ir palikti kitus bėdoje, – kalbėjo moteris.

Pašaukimas – padėti žmonėms

Stasytė įsitikinusi: jeigu nebūtų įstojusi į farmacijos specialybę, būtų buvusi medicinos seselė.

- Turbūt tas noras padėti žmonėms man yra duotas. Mūsų šeimoje farmacininkų nebuvo, kad galėčiau savo darbo pasirinkimą pavadinti sekimu tėvų pėdomis ar kaip kitaip. Jaučiu: būti vaistininke – mano pašaukimas. Ir mano vyras visada sakydavo, kad vaistinė man kaip antrieji namai. Taip ir yra, be jos negaliu, – graudinosi moteris…

Komentarai

Birziete    Ket, 2020-04-16 / 13:56
Puikus straipsnis apie puiku Zmogu. Sekmes miela Stasyte.Geros sveikatos,dar ilgu darbingu metu.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.