Naujausios
KOMENTARAS
Urvinė emigracija
Tai vienas, tai kitas dar viso pilietinio parako neišbarstęs pilietis retkarčiais viešai paklausia — kur dingo Lietuvos kultūros, meno, mokslo veikėjai, taip įspūdingai visuomenę vedę Sąjūdžio keliu? Kokiuose urveliuose jie dabar tūno?
Petras BALČIŪNAS
petras@skrastas.lt
Pasitraukė į šoną
Prieš kelis dešimtmečius buvusį tada vadinamosios kūrybinės inteligentijos pasyvumą pradėta aiškinti, jog tai buvo vidinė emigracija, stengiantis atsiriboti nuo tuometinio politinio marazmo. Netgi labai garsūs metrai, kaip, pavyzdžiui, V. Lenino premijos laureatas poetas Eduardas Mieželaitis solidžioje ir nemažoje kompanijoje garsiai pareiškė: „Ko čia jaudintis, komunizmą pastatys ir be mūsų pagalbos“.
O vienas tais laikais gerai žinomas humoristas ir satyrikas, išeidamas iš literatūrinio laikraščio redakcijos, redaktoriui tėškė tokį pareiškimą: „Kru....tės be manęs!“ Nežinau, ar teko jam perrašyti šį pareiškimą, ar buvo paprasčiausiai išmestas iš tarnybos už liežuvį, nesuderinamą su tarybinio žmogaus burna.
Dabar tokių originalių ir net chuliganiškų iššūkių iš intelektualų stovyklos beveik negirdėti. Granitinė ramybė. Nebent filosofas Arvydas Šliogeris retkarčiais sunervina ar šokiruoja kokią rafinuotą poniutę.
Tad susidaro įspūdis, kad šiandienos šviesos ir mokslo žmonės pasitraukė kažkur į šoną, stebi, kas čia vyksta, ir tyli. Nejaugi tylės, kol valdžia ant intelektualų galvų masiškai pradės baslius tąšyti? O tokių bandymų jau yra.
Tik vienas kitas mokslo pasaulio žmogus atsargiai miauktelėjo, kai prasidėjo sunkiai protu paaiškinama aukštojo mokslo reforma. Tik vienas kitas žurnalistas suniurnėjo, kai valdžia pradėjo tiesiog dusinti spaudą. Net žurnalistų organizacijos galvas nuleidusios tylėjo, kad nebūtų dar blogiau.
Visuomenei tarsi nebesvarbu, iki ko nusirito sveikatos apsauga, švietimas. O jeigu ir svarbu, tai tuos svarbumus nebent virtuvės puodai išgirsta. Kaip ir anais laikais, vėl vyksta virtuvinis politikavimas.
Ir vis dėlto. Vienas kitas daigas nesutikti, priešintis, parodyti, kad karalius jau pusplikis atsiranda.
Leidėjai parodė špygą
Ryški pastarosiomis dienomis buvo leidėjų ir vertėjų asociacijų pozicija.
Kai Vilniaus miesto valdžios grietinėlė, skęstanti šimtų milijonų litų skolose, pareiškė, jog sieks 2012 metais Vilnių paversti pasaulio knygų sostine, leidėjai ir vertėjai nebeištvėrė. Tiesiai šviesiai pareiškė, jog tokioje avantiūroje nesirengia dalyvauti.
Ne kitaip, Vilniaus valdžia nusprendė dar pasityčioti iš leidėjų, nes vasalas ir yra vasalas. Dar maža, kad leidyba traukiasi, dūsta dėl baisios mokestinės naštos, reikia vertėjus ir leidėjus kaip nuolankias avytes dar kartą nukirpti — tegul draskosi, tegul pluša, kol sukurs pasaulio knygų sostinę.
Bet šį kartą valdžiai, matyt, neišdegs. Viena leidėjų atstovė viešai pareiškė, kad 2012 metais gal apskritai nebebus pagrindo kalbėti apie knygų leidybą ir vertimus Lietuvoje, juk prie to „sėkmingai“ einama. Ir rengti puotą maro metu gali tik nuo valdžios kvanktelėję žmonės.
Kaip čia neprisiminsi Vilniaus — Europos kultūros sostinės, dėl kurios, tiesa sakant, apsijuokėme, nors į orą iššaudyti ir banketuose praūliavoti milijonai — visai nejuokingi. Vienas plikbajorių projektas prisvilo, dabar svajojama apie dar didesnį. Vyriausybė išleis obligacijų ir pinigučių duos.
Kol kas tyli kitos kultūros ir meno organizacijos. Gal jos mano, kad tai ne jų reikalas, nors knyga yra visų reikalas. O jeigu nebe, vadinasi, kažkas ne taip.
„Etatiniai kovotojai“
Visuomenė nutilusi, paskendusi gilioje rezignacijoje kaip kokiame neišbrendamame pusnyne. Tarsi zuikiai kažkokios gyvatės užhipnotizuoti.
Protestuoti prieš valdžios veiksmus eina vieni ir tie patys — klanų pagrindu susikūrusios kai kurios marginalinės partijos, visuomeniniai judėjimai. Ant bačkų lipa vieni ir tie patys oratoriai, kurių nebegirdi nei valdžia, nei visuomenė. Kažin, ar patys save jie begirdi, nes mitinginė frazeologija labai jau nudėvėta.
O tie, kurie galėtų daug ką pasakyti autoritetingai, ryškiai, argumentuotai, sulindo į save. Vadinasi, dabar turime dvi emigracijos rūšis — tikrąją ir urvinę.