Ūkiui – nauda, prašalaičiui – grožis

Asmeninio albumo nuotr.
So­de­liš­kių dva­ro so­dy­bos šei­mi­nin­kė Ne­rin­ga Lin­ke­vi­čie­nė džiau­gia­si ga­lin­ti ki­tiems su­teik­ti džiaugs­mo, to­dėl ir sė­jo pur­pu­ri­nius do­bi­lus, ku­rių pir­mą­ją puokš­tę jai pa­do­va­no­jo vy­ras.
Kai tariesi dėl pokalbio pusvalandžiui, bet užtrunki keturias valandas ir nesinori išvažiuoti, nes dar ne viskas pamatyta, paragauta ir pajausta, supranti, kad sugrįši dar daug kartų. Tai – keliolika kilometrų nuo Biržų įsikūrusi Sodeliškių dvaro sodyba.

„Ką mes čia taip ilgai tariamės – atvažiuokite ir patys pamatysite“,- sako Sodeliškių dvaro sodybos šeimininkė Neringa Linkevičienė. Tik nuvykusi į vietą suprantu, kad čia laikas sustoja. Visomis prasmėmis žmogus čia praranda laiko nuovoką, o klaidžiodamas dvaro takais gali ir pasiklysti. Einame takeliais, dairomės... o šeimininkė pasakoja, nors akys pavargusios. Žavi moteris šypsosi, nes dega ta ugnele, kuria sugeba kurti. Prabanga tviskantis viešbutis, malonus personalas... „Piligrimė buvo užsukusi. Taip ilgai ir įdomiai kalbėjome“,- pasidžiaugia N. Linkevičienė. Ji kiekvienam randa laiko ir žodį. Gal todėl šeima ją supranta ir palaiko. Netgi nekantrusis sūnus, ketinantis rinktis taip pat ūkininko kelią, paklusniai vykdo mamos nurodymus. O paklaustas, ko dar reikėtų išpuoselėtai sodybai, atsako, jog laužavietės ant kalno prie tvenkinio... Taip, tvenkinių čia daug, bet laužavietės reikia prie to, kur būsimasis ūkininkas žvejoja, o greta ganosi elniai ir danieliai, dairosi asiliukas.

Apie dvarą rašysime kitą kartą ir... tikriausiai ne kartą, bet susitinkame su N. Linkevičiene pakalbėti apie įspūdingus purpurinius dobilus – labai gražius ir puošnius augalus, kurie jau greitai nužydės, tačiau dar kelias dienas džiugins savo įspūdinga spalva ir bičių dūzgimu juose. Lyg jūra banguojantys purpuriniai dobilai – ūkininkų atradimas, kurį pasiūlė dobilų sėklomis prekiaujantys augalininkai. „Kiekvienais metais norime nudžiuginti ir nustebinti žmones. O šiais metais matome, kad patiko purpuriniai dobilai. Ir man jie labai gražūs – vyras iš pirmųjų dobilų žiedų priskynė puokštę“,- pasidžiaugia moteris.

Netoli dvaro sodybos apie 700 ha žemės dirbantys ūkininkai sėjo linus, kitais metais – saulėgrąžas, pernai planavo sėti burnotį, tačiau karantinas sujaukė planus ir teko rinktis alternatyvą – pasėjo purpurinius dobilus. Juose fotografuotis skuba ir jaunas, ir senas. O tie, kas dar nematė, turėtų savo akimi pamatyti. Tačiau važiuojant geriau navigacijoje nustatyti Sodeliškių dvarą, nes pagal adresą „nuveda“ į kaimo pakraštį.

Tad toks trumputis pristatymas, kurio tęsinys – kitame laikraščio numeryje.