Ūkininkavimo privalumai – patys sau ponai, patys sau tarnai

Asmeninio albumo nuotr.
Lauryno ir Justinos Janulionių šeima pasirinko ūkininkauti kaime ir nesigaili.
Kas verčiasi žemės ūkiu, tas žino tą nuolatinį juodą darbą – triūsą be išeiginių, parduotas vasaras ir bemieges naktis. Greičiausiai todėl visą gyvenimą savo ūkio kūrimui pašventę vyresniosios kartos ūkininkai savo vaikams tokio kelio rinktis nepataria. Tačiau Vabalninko seniūnijoje, Gaižiūnų kaime mišrų ūkį puoselėjantis jaunas ūkininkas Laurynas Janulionis su žmona Justina sako, jog ūkininkavimas juos „veža“.

Išpildė senelio norą

Laurynas ir Justina Janulioniai ūkininkauja jau šešerius metus. „Senelis svajojo, kad perimčiau jo ūkį“, – sako Laurynas. Paveldėtą ūkį išplėtęs iki dvidešimties pieninių veislių galvijų, dirbantis daugiau nei šimtą hektarų nuosavos ir nuomojamos žemės, vyras jaučiasi laimingas. Augina kviečius, miežius, kukurūzus, rapsus. Dalį derliaus pasilieka pašarui, didesnę dalį – parduoda.

L. Janulionis, kaip ir dauguma jaunųjų ūkininkų, pasinaudojo Europos Sąjungos parama ir įsipareigojo penkerius metus nemažinti gyvulių skaičiaus – privalo išlaikyti 16 galvijų. „Apie rizikas niekuomet nė nebuvau susimąstęs, ką čia galvoti, tiesiog reikia nuosekliai dirbti. Aišku, nemažai naudos duoda įvairūs seminarai, kursai – visai kitokį suvokimą įgauni, idėjų prisirankioji – žinių pasisemti būtina“,- tvirtino ūkininkas.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/