Naujausios
Tytuvėniškiams labai skaudu
Tytuvėnų miestelio centro seniūnaitė Vida Bagdonavičienė sakė ryte sulaukusi skambučio iš Airijoje gyvenančios draugės. Ji internete perskaitė apie nelaimę. „Jau Airija žino, iš Vilniaus skambino, o patiems tytuvėniškiams čia didžiulis smūgis, nuostoliai neįkainojami, — sakė seniūnaitė. — Tokio vaizdo nesitikėjau pamatyti. Bažnyčia buvo labai populiari, klebonas dar praėjusią savaitę džiaugėsi, kad labai daugėja vestuvių, kad žmonės lankosi iš visos Lietuvos. Ir muziejus... mes didžiavomės.“
Tytuvėniškis istorijos mokytojas Robertas Mosiejus sako, kad miestelis be galo nusiminęs. Mokytojas gauna užuojautos žinučių ir iš užsienio.
„Bažnyčia, vienuolynas — Tytuvėnų šerdis, pasididžiavimo jausmas, Tytuvėnų simbolis. Atrodo, kad nebūtų taip skaudu, net jei pačių namas būtų sudegęs.“
Miestelio senoliai, pasakoja R. Mosiejus, dūsauja: „Bažnyčia, vienuolynas tiek metų stovėjo, o sudegė per šešias valandas. Ką mes kitoms kartoms paliksime?“
„Vienas senolis pasikūkčiodamas verkė. Ir žmonių gaila, ir bažnyčios gaila“, — sako mokytojas.
Vakar susivienijusi bendruomenė valė bažnyčios vidų. „Akyse žmonėms šviesėja. Paradoksas — nelaimės suvienija. Miestelyje dabar vieningas jausmas“, — sako R. Mosiejus.
Dvidešimt metų bažnyčiai talkinančią Reginą Baliutavičiutę ankstų rytą ant kojų pakėlė klebonas.
„Penktą ryto lėkiau į nežinomybę, nežinojau, kas darosi. Sankryžoje pamačiau, kas nutiko, — sako moteris. — Nuo ryto lėkėme, nešėme, kraustėme, ką tik galime išgelbėti. Ką sugebėjome, tą darėme, kad tik išsaugotume.“
Moteris ir baigiantis dienai tebetalkininkavo bažnyčioje ir sakė per darbus dabar dar neturinti kada apmąstyti to, kas įvyko.
„Pusė miestelio verkė. Baisus įvykis“, — atsiduso bažnyčios talkininkė.
Visą dieną žmonės ėjo prie nelaimės ištiktos savo savo bažnyčios ir vienuolyno. Kol nebuvo galima įeiti į vidų, moterys meldėsi lauke spaudžiant šaltukui.
Vieni su apmaudu žiūrėjo į dūmuose skendinčią šventovę. Kiti šnibždėjosi, ar ne padegimas?
„Atlaikė karus, bombardavimus. Neatlaikė restauratorių,“ — apgailestavo tytuvėniškiai, tvarkydami gaisro suniokotą bažnyčią.
„Išplėšė širdį. Be to perlo iš Tytuvėnų liks tik pelkė,“ — ašarodamos kalbėjo moterys. Jos lipo ant pastolių, nukabinėjo paveikslus. Atsargiai išnešė stebuklingąjį Marijos paveikslą. Išnešė visas stacijas. Susirūpinusios svarstė, ar nebus vanduo pakenkęs varpams.
Iš labdaros parduotuvės atvežtais skudurais šveitė paišus.
Pilnais vandens batais moterys valė bažnyčios grindis. Labiausiai išgyveno dėl vargonų. Atsargiai, minkštomis servetėlėmis juos sausino, užklojo polietileno plėvele. „Jau galima laikyti Mišias, — džiaugėsi. — Juk čia mūsų bažnyčia. Čia meldėsi mūsų seneliai ir tėvai.“
Vakare atvežta džiovintuvų, kad greičiau išdžiūtų sudrėkusios sienos. Būrelis tytuvėniškių pasiliko budėti, kol nuo į bažnyčios vidų dar varva vanduo.
Užrašė Živilė KAVALIAUSKAITĖ ir Regina MUSNECKIENĖ
TYTUVĖNIŠKIAI: Prie degančios bažnyčios traukė būriai tytuvėniškių.
JAUSMAI: Keturiasdešimt metų Tytuvėnuose gyvenantis Domas Žaltauskas sakė, jog daugelis jaučiasi taip, lyg degtų jų namai.
PAGALBA: Darbavosi daugybė savanorių, padėdami tvarkyti užlietą bažnyčią.