Naujausios
Trys Putvinskių kartos patyrė tremtį
Pažanga, lietuvybės, kultūros bei rašyto žodžio puoselėjimu garsėjusių Putvinskių dvarų žemė šiandien jų palikuonių rankose.
Graužikuose ūkininkauja garsiojo šaulių vado Vlado Putvinskio provaikaitis Vidas Pūtvis. Ant Graužikų kalno, kur rinkdavosi šauliai ir vykdavo gegužinės, šiandien rengiami etninės kultūros vakarai.
Šilo Pavėžupyje bitininkauja Vlado Putvinskio anūkas Rimantas Pūtvis. Šeštadienį jis su kitais tremtiniais susitiks prie savo sukurtos jurtos Rumšiškėse. Jurta – tremties simbolis. Tremties skonį ir nelaimes patyrė net trys Putvinskių giminės kartos.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Tėvas nemėgo kalbėti apie tremtį
Šiuo metu Graužikų dvaro žemę dirba Vytauto Putvinskio vaikaitis Vidas Pūtvis. Atsikėlęs iš Kaišiadorių rajono jis ūkininkauja kartu su žmona Danute bei vaikais Aiste ir Tautvilu. Dirba apie šimtą hektarų žemės.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, žemę susigrąžino jo tėvas Algis Pūtvis, patyręs skaudžią tremtinio ir našlaičio dalią. Tačiau, pasak Vido, tėvas vengė kalbėti apie tremtį. Gal todėl, kad ši tema jam buvo per skaudi. Tik su didžiuliu užsidegimu dirbo senelių ir prosenelių žemę, tvarkė dar išlikusias alėjas.
Informaciją apie savo senelius ir prosenelius Vidas rinko po kruopelytę skaitydamas amžininkų prisiminimus, publikacijas spaudoje, išlikusius laiškus.
Kitas Vlado Putvinskio anūkas Rimantas Pūtvis, susigrąžinęs Šilo Pavėžupio dvaro žemę ir ten bitininkaujantis, grožinių apsakymų forma parašė prisiminimus apie tremtį ir išleido 20 egzempliorių tiražu savo giminei.
Senelį sušaudė
Algio Pūtvio tėvas Vytautas Pūtvis įgijo agronomo specialybę, baigė žuvininkystės mokyklą Štrasburge, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Po tėvo Vlado Putvinskio mirties perėmė Graužikų dvaro ūkį su 173 hektarais žemės. Ūkyje taikė sėjomainą, augino žuvis, konsultavo kitus ūkininkus, organizavo kursus.
1940 metais tarybų valdžia atėmė dvarą. Vytautas įsidarbino Graužikų tarybiniame ūkyje žuvininku. O 1941 metų birželio 14-ąją Pūtvių šeimą išvežė į Sibirą.
Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje Vytautą Pūtvį atskyrė nuo šeimos – motinos Emilijos, žmonos Elenos ir keturių mažamečių vaikų – ir išvežė į specialų lagerį Kanske. Nuteisė už dalyvavimą Šaulių sąjungoje ir samdomos darbo jėgos naudojimą. 1942 metais lapkričio 5-ąją sušaudė. Tuomet jam buvo tik 40 metų.
Vlado Putvinskio žmonai – mirties bausmė
Vytauto Pūtvio motina Emilija Gruzdytė-Putvinskienė, žmona Elena Urbonavičiūtė-Pūtvienė ir keturi mažamečiai vaikai buvo ištremti į Komijos Ust Lokčimo gyvenvietę.
Vytauto motiną, Šaulių sąjungos įkūrėjo ir vado žmoną Emiliją Putvinskienę, suėmė ir kalino Syktyvarko kalėjime. Nuteisė sušaudyti. Tačiau mirties bausmės įvykdymo išvakarėse ji mirė nuo išsekimo ir bado.
Tremtis pasiglemžė motinos ir vaikų gyvybes
Vytauto Pūtvio žmona Elena Urbonavičiūtė-Pūtvienė po to, kai sušaudė jos vyrą, pasiligojo. Trejus metus kaip išgalėdama rūpinosi vaikais. Tačiau 1944-aisiais ją paguldė į ligoninę. Vaikai – trylikametis Algis, dešimtmetė Giedrė, devynerių Vytenis ir septynerių – Tautvilas liko vieni.
Laiške ligoninėje gulinčiai mamai vaikai rašo, kad gavo 20 kilogramų bulvių sėklos, kad pasėjo žirnių ir ridikėlių, kad sudygo burokėliai. Vaikai mamai į ligoninę siuntė taukų ir duonos.
Gelbėdamiesi nuo bado 1944-ųjų pavasarį vaikai prisirinko bobausių. Apsinuodiję grybais mirė devynerių metukų Vytenis ir septynerių Tautvilas. Motiną paleido iš ligoninės, tačiau ji nepajėgė pareiti iki namų. Pakeliui mirė.
Našlaičiams leista grįžti į Lietuvą
Kaip pasakoja Putvinskių giminės atžalos Birutė ir Giedrė Gučaitės, vyriausiajam Vytauto Putvinskio sūnui Algiui ilgam į atmintį įsirėžė ant kaklo besikabinantis ir pagalbos prašantis mirštantis broliukas.
Sibire likęs našlaičiu su pora metų jaunesne sesute Giedre jis rašė laiškus Kelmėje likusio dėdės Henriko Urbonavičiaus šeimai, prašydamas pagalbos.
„Mokomės rusiškai. Gauname 300 gramų duonos. Per mėnesį gauname 400 gramų mėsos ir 800 gramų kruopų. Jei galite, atsiųskite biškį pinigų. Gal galėtumėte siuntinį? Neturime drabužių ir kuo apsiauti. Nėra elektros ir žibalo neturime.“
Tokių laiškų – pagalbos šauksmo – iš Komijos į Kelmę atėjo ne vienas. Tačiau Urbonavičių šeima buvo pasitraukusi į Vakarus, paskui slapstėsi. Laiškai nepasiekė adresato.
Šaltenių pradžios mokyklos mokytojas Povilas Lideika rado pašte besimėtančius Pūtvių vaikų laiškus, atkeliavusius iš Ust Lokčimo. Laiškus perdavė Pūtvių giminaičiui, o šis – Kaune gyvenusiems Pūtvių šeimos draugams gydytojams Marijai ir Juozui Nemeikšoms. Šie, pasitelkę Vlado Putvinskio svainį Antaną Žmuidzinavičių, tuo metu Aukščiausiosios Tarybos deputatą, pasirūpino našlaičių parvežimu į Lietuvą.
1945 metų lapkričio pradžioje buvo parvežta 12 vaikų. Tarp jų – Algis Pūtvis ir Giedrė Pūtvytė. Algį priglaudė Žmuidzinavičių šeima, Giedrę – Urbonavičiai, tuo metu palikę Žibuoklių dvarą Kelmės rajone ir apsigyvenę Skaudvilėje.
1948 metais ištrėmė ir Urbonavičių šeimą. Dar kartą tremtinės dalia vos neteko ir Giedrei. Tačiau ji išbėgo į mišką ir pasislėpė medžio drevėje.
Tremties šešėlis nuo devynioliktojo amžiaus
Tremties šešėlis už lietuvybę ir Lietuvos laisvę kovojusią Pūtvių giminę lydi nuo devynioliktojo amžiaus.
1824 metais gimęs Vytauto Pūtvio senelis Rapolas Putvinskis 1863 metais susižiedavo su grafaite Idalija Broel-Pliateraite iš Kerėžių dvaro.
Visa Idalijos šeima dalyvavo 1863 metų sukilime. Prie jų prisijungė ir Rapolas. Jis savo lėšomis apginklavo sukilėlių būrį. Kaip elgtis su ginklais, juos apmokė Kelmės turgaus aikštėje.
Už tokią veiklą Rapolą Putvinskį rusų valdžia areštavo. Jis nuteistas ir ištremtas į Sibirą iki gyvos galvos.
Devynerius metus išbuvo katorgoje Elankoje. Visą tą laiką jo sužadėtinė Idalija laukė Rapolo, vylėsi, kad jis sugrįš.
1872 metais caras Aleksandras antrasis jį amnestavo. Paleido iš katorgos, tačiau be teisės grįžti į Lietuvą. Iš Sibiro Rapolas grįžo pasiligojęs. Apsigyveno Rygoje. Čia atvyko ir jo sužadėtinė Idalija Pliateraitė. Ją vedė.
Jų pirmagimis ir buvo garsusis Šaulių sąjungos įkūrėjas ir lietuvybės puoselėtojas Vladas Putvinskis. Jam, sulaukusiam 23 metų, tėvas pavedė dvarų administravimo reikalus, nes paties sveikata nuolat blogėjo.
1901 metais Rapolas Putvinskis mirė. Jis palaidotas Šilo Pavėžupio kapinaitėse.
Vlado Putvinskio tremtis į Nižnij Novgorodą
Halės universitete agronomiją studijavęs Vladas Putvinskis perėmęs tėvo Rapolo ūkį, padarė perversmą. Sausino pelkes, taikė sėjomainą, pirmasis gubernijoje pradėjo auginti lubinus, sukūrė pavyzdinį pieno ūkį, įsteigė garinę pieninę, eksportavo sviestą į Daniją, iškasė tvenkinius ir pradėjo auginti karpius, rengė kursus.
Perversmas įvyko ir paties Vlado Putvinskio bei jo žmonos Emilijos Gruzdytės gyvenime tuomet, kai jie išgirdo apie „litvomanus“, kurie maištauja prieš „polską“ tėvynę ir leidžia raštus Prūsuose.
Maišto dvasią dar labiau stiprino Kražių skerdynių žiaurumai ir caro žandarų elgesys su knygnešiais. Putvinskiai ėmė mokytis lietuvių kalbos. Įsitraukė į nelegalią visuomeninę veiklą. Šilo Pavėžupio ir Graužikų dvaruose vyko slapti lietuvių literatų susitikimai, buvo organizuojama knygnešių veikla. Čia buvo rengiama medžiaga „Varpui“ ir „Ūkininkui“, kuriuos spausdindavo Tilžėje, o spaudinius pargabendavo knygnešiai.
Bandė plunksną ir pats Vladas Putvinskis. Graužikų dvare rado prieglobstį rašytoja Žemaitė. Šilo Pavėžupyje ir Graužikuose buvo įkurtos slaptos mokyklos. Putvinskių dvaruose atostogaudamas Jonas Jablonskis parengė „Lietuviškos kalbos gramatiką“.
Vladas Putvinskis prisidėjo ir prie 1905 metų revoliucijos įvykių. Jo dvaruose slapstėsi agitatoriai, buvo rengiamos karinės pratybos. Pats V. Putvinskis viešose vietose ragino žmones neklausyti caro valdžios. Už tai 1906 metais buvo suimtas, sėdėjo Šiaulių ir Kauno kalėjimuose, o 1914 metais ištremtas į Nižnij Novgorodą.
Laiškai, persmelkti ilgesiu
Išvežamas iš Lietuvos Vladas Putvinskis laiške savo vaikams rašė: „Mylimi vaikučiai, išsiunčia mane į tolimą kraštą, bet turiu dar viltį, kad galbūt pasimatysime kuomet nors su jumis. Prisėjo išgyventi sunkias valandas uždarytam mažame sklepe. Rūpėjo man daug kas, bet turėjau viltį, kad jūs iš savo pusės, suprasdami sunkų padėjimą, stengsitės prisidėti savo darbu, stengsitės palengvinti Mamatei jos varguose.“
Nors Vlado Putvinskio tremtis savo baisumu neprilygo jo sūnaus Vytauto kančioms Komijoje, tačiau sąlygos nebuvo lengvos. Iš laiškų matyti, kad jo gyvenimą finansavo dvaruose likusi ir visus reikalus tvarkiusi žmona su vaikais ir kitais pagalbininkais.
Laiškai persmelkti Lietuvos, namų ir artimųjų ilgesiu. Juose nesumeluotas rūpestis dėl artimųjų ir Lietuvos likimo, patarimai, kaip tvarkyti ūkį, bandymas atkalbėti jo aplankyti į tolimą kelionę susiruošusią žmoną dėl jos pačios saugumo. Į savo žmoną Emiliją V. Putvinskis kreipiasi šiandien neįsivaizduojamais kreipiniais: „Švenčiausioji“, „Šviesiausioji“, „Mylimiausioji“, „Mylimuks, mano švenčiausias“.
Tremtinys nešykšti meilės ir Lietuvai, savo gimtajai kalbai, nors būtent dėl kovos už Lietuvą atsidūrė toli nuo šeimos: „Rašysiu ir Lietuvai, tokiai, kokia buvo, tokiai, kokia norėčiau, kad būtų. Rašysiu, kaip mokėsiu. Mokinsiuosi mūsų kalbos, nors nežinau, ar teks man ją naudoti. O jei ir neteks, tai vis gražesnis būsiu mirdamas, mokėdamas tą mūsų brangią, gražią kalbą.“
Lietuvių kalbą 1918 metais grįžusiam iš tremties Vladui Putvinskiui teko vartoti dar keliolika metų. Grįžęs jis dar įkūrė savanorišką Tėvynės gynėjų organizaciją – Šaulių sąjungą, leido šaulių žurnalą. 1929 metais Vladas Putvinskis mirė. Palaidotas Kelmės kapinėse.
Asmeninės nuotr.
TREMTINIAI: Putvinskių šeimos tremtiniai: dėl dalyvavimo 1863 metų sukilime ištremtas Rapolas Putvinskis, dėl 1905 metų revoliucijos parėmimo ir kovos už lietuvybę ištremtas Vladas Putvinskis ir 1941-aisiais birželio 14-ąją ištremti Vytautas Putvinskis su žmona Elena Urbonavičiūte-Putvinskiene patyrė sunkią, bet skirtingą dalią. 1941-ųjų metų tremtis buvo baisiausia. Iš Vytauto Putvinskio šeimos į Lietuvą gyvi grįžo tik du vaikai.
PAMINKLAS: 1994 metais Ust Lokčimo kapinėse pastatytas paminklas 66 tremtiniams iš Lietuvos. Čia palaidota ir Vytauto Putvinskio žmona Elena bei du jų vaikai Vytenis ir Tautvilas.
TRAPUMAS: Vytautas Putvinskis su žmona Elena ir mažais vaikais Algiu, Giedre ir Vyteniu. Tuomet nenujautė, jog po pusmečio bus ištremti į Sibirą, o jis pats sušaudytas.
IŠSIGELBĖJIMAS: Vyriausias Vytauto Putvinskio sūnus Algis Pūtvis tremtyje Ust Lokčime siuntė savo sergančiai mamai į ligoninę taukus ir duoną, rašė laiškus, kaip sugebėdamas rūpinosi mažesniais broliukais ir seserimi. Likęs našlaičiu šaukėsi Lietuvoje likusių giminaičių pagalbos. Jam pavyko išlikti ir sulaukus Nepriklausomybės atkūrimo atgauti senelio žemę.
PALIKIMAS: Vlado Putvinskio provaikaitis Vidas Pūtvis iš tėvo Algio paveldėjo ir dirba susigrąžintą Graužikų dvaro žemę.