Naujausios
Trispalvė virš Šveicarijos,
Gediminas JAKAVONIS
Jau beveik dešimtmetis, kai į Tarptautinės žygeivių asociacijos (IML WALKING ASSOCIATION), vienijančios 22 pasaulio valstybių renginius, vyksta Vidmanto Genio vadovaujami Lietuvos kariškiai. Pastaraisiais metais Lietuvos komandos sudėtis pasipildė ir civiliais žygeiviais, Radvilų žygių dalyviais.
Šiemet mūsų šalies pėsčiųjų žygių asociacijos nariai dalyvavo Šveicarijos sostinės Berno apylinkėse surengtame žygyje, kuriame dalyvavo ir dešimt šiauliečių.
Pamėgink normaliam žmogui paaiškinti, kam reikia dvi paras trenktis autobusu į vieną pusę, kalnais žygiuoti 40 ar 80 km, nakvoti kareivinių sporto salėje ant grindų, o po to vėl, miegant susispaudus ant autobusų sėdynių, belstis į namus.
Kelionės išlaidas apsimokam patys. Nekeliauti negalim, o žygiuojam užsieniuose tam, kad dar kartą įsitikintume, kad pati gražiausia šalis — Lietuva.
Žygiuojam tam, kad dar kartą išbandytume save ir, nors čia ne varžybos, pasirungtume su kitų didžiulių ir galingomis save laikančių šalių žygeiviais.
Nors taisyklės nereikalauja, prie starto linijos Lietuvos kariūnai stoja su mūsų kariuomenės uniforma, trispalvėmis ir Vyčio ženklo vėliavomis.
Kiekvienas „civiliukas“ tuoj pat rengiasi marškinėlius su lietuviška simbolika, o kai kas ant skruostų dažais tepasi trispalves juostas–geltona, žalia, raudona...
Žygis — ne varžybos, čia reikia nueiti maršrutą nustatyta tvarka ir tilpti į kontrolinį 9 val. laiką, kuris nustatytas 40 km distancijai. Kalbos apie jėgą, greitį ir ištvermę visada kelią azartą.
Azartą kuo greičiau įveikti trasą kelia ir žygyje apsivilkti marškinėliai ar uniforma su tavo šalies pavadinimu ir simbolika. Čia, savo namuose, šveicarų kariai tradiciškai rungiasi su vokiečiais, austrais, olandais, prancūzais, amerikiečiais.
Pirmą dieną, po 5 val. ir 15 min., pirmieji finišo liniją kerta mūsiškiai Ugnius ir Giedrius iš Karo akademijos. Reikia matyti nustebusius organizatorių veidus. Kas čia per geografinė naujiena ir atradimas, ta geltona, žalia ir raudona? O tarp pirmųjų finišuojančių būrių–vėl lietuviškos trispalvės ir Vyčiai.
Šveicarai žino, kad jie–geriausia pasaulio valstybė, kad pas juos–geriausia bankų sistema, kad čia geriausi lenktiniai peiliukai, kad jų tiksliausi laikrodžiai, geriausias šokoladas „Milka“ ir t.t.
Kiekvienas šveicaras namuose laiko karabiną, nuolat lanko karines pratybas ir visada pasiruošęs ginti savo šalį. Po kiekvienu namu įrengta slėptuvė, bunkeriai kalnuose ir miškuose.
Netiesa, kad fašistinė Vokietija II Pasaulinio karo metais nepuolė Šveicarijos to dėl, kad čia bankuose laikė pinigus. Vokiečiai žinojo, kad į juos iš kiekvieno lango, iš už kiekvieno medžio ar akmens šaudys šveicarų šauliai.
Šveicarai nešaukia, kad yra pilnateisiai NATO nariai ir kad vykdo taikos palaikymo misijas Irake ar Afganistane. Jie nereikalauja NATO garantijų galimos agresijos atveju kaip mes, sunaikinę savo šauktinių kariuomenę.
Jie žino, kad savo valstybę visada sugebės apginti patys. Kiekvienas šveicaras yra karys ir kiekvienas karys, nepriklausomai kokia — vokiečių, prancūsų, italų ar rotormanų — kalba jis kalba, yra Šveicarijos pilietis.
Dalyvavimas karinėse pratybose ir tokiuose žygiuose — jų treniruočių kasdienybė. Todėl žygiuoja jauni ir seni, vyrai ir moterys su vėliava — baltu kryžium raudonam fone.
Įprasta, kad karinių dalinių vėliavose pavaizduoti ereliai, liūtai, tigrai, meškinai, vilkai. Trasoje antrą dieną pasivejame kariškius, ant kurių vėliavos pavaizduotas begemotas.
- Kas užpuls Šveicariją, bus sutraiškytas taip, kad atrodys, jog jį sumindė begemotas,–paaiškina šiame būryje žengianti apie 50 kg sverianti kokių 15 metų mergaičiukė. Pamačiusi mūsų šypsenas, priduria:
- Nereikia spręsti pagal išvaizdą. Štai jūs su kavaleristų ženklais, o ir be žirgų vakar praėjote geriausiai.
Paaiškiname, kad tai Vytis — mūsų valstybės herbas, o užrašas LIETUVA–tai mūsų valstybės pavadinimas, vokiškai esam vadinami LITAUEN.
- Litauen? — atsisuka būrį vedantis šveicarų karininkas. — O mes apie jus Karo akademijoj mokėmės. Tai jūs tie, kurie po karo dar dešimt metų kovojot partizaninį karą prieš Raudonąją armiją? Mes studijavom jūsų patirtį.
Antrą dieną 40 km trasą pirmajame dešimtuke baigiame trise iš Lietuvos.
Tarp finišo laukiančių minioje aiškiai plevėsuoja mūsų trispalvė. Tai Šveicarijos lietuvių bendruomenės atstovai su mūsų ambasadore Virginija Umbrasiene.
Virginija visą mūsų šimtinę kviečiasi į Lietuvos ambasadą centrinėje Berno gatvėje, prie pat Šveicarijos parlamento. Ir sudrebina Berną mūsų: „Žemėj Lietuvos — ąžuolai žaliuos“. Ambasadoje, toje nedidelėje Lietuvos teritorijoje Europos Alpių valstybės centre, dirba tik trys darbuotojai.
- Dirbam tam, kad padėtume lietuviams šioje šalyje, — kalba ambasados darbtuotojai ir mes žinom, kad tai–ne tik žodžiai.
- Šveicarai žino, kad jie geriausi ir visada pirks tai, kas šveicariška, bet prie mūsų tautinių juostų kolekcijos jie visada sustoja.
Lietuvos ambasados sienos nukabinėtos lietuviškomis tautinėmis juostomis iš Suvalkijos, Aukštaitijos, Mažosios Lietuvos ir Dzūkijos.
Išvykdami namo, prieš sėsdami į autobusą, išlydim penkis mūsų žygio dalyvius. Jie Lietuvą pasieks dviračiais.
Trispalvėmis pasipuošę dviratininkai, aidint linkėjimams sėkmės ir plojimams, pajuda kelionėn, sukdami sankryžon. Čia pagrindiniu keliu važiuoja šveicarų kariškių kolona.
Priekyje atvirame džipe važiuojantis karininkas stabdo mašiną ir, ranką padėjęs prie kepurės, atiduoda mūsiškiams pagarbą, pirmiausiai praleisdamas dviratininkus.
Pasisukęs į saviškius jis ištaria:
- Litauen!
ŽYGIS: Lietuviai žygio Šveicarijos Alpėse metu.
