Naujausios
ATMINTIS GYVA
„Tremtis nuturtino tautą“
Šiauliuose gyvenantis Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos sūnėnas Algirdas Šapoka tremtį išgyveno tris kartus. Į Lietuvą Algirdas su šeima grįžo tik 1985-aisiais — pas mamą, taip ir pragyvenusią be dokumentų, ir seserį, svetimu vardu ir pavarde.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
„Maskva ašaromis netiki“
Algirdo Šapokos mama Vincenta buvo mokytoja, tėvas Jonas Šapoka — Šeduvos girininkijos girininkas, tautininkas ir šaulys. To užteko, kad šeima būtų ištremta.
Algirdas prisimena 1941-ųjų birželio 14-osios rytą, kai verkdama vaikus (Algirdą, vyresnį brolį Vytautą ir jaunėlę dvejų metukų Danutę) pažadino mama: „Vaikeliai, mus veža nežinia kur“.
Šeima pasiėmė maisto ir daiktų, kiek gali panešti, ir drauge su aštuoniasdešimties seneliu Juozu buvo nuvežta į nedidukę Labos geležinkelio stotį, kurioje jau stovėjo du vagonai.
Algirdas prisimena, kad tėvelis palaikė gerą nuotaiką ir visiems patarė nesijaudinti. Kitą rytą pabudo Panevėžio cukraus fabrike, kur jau stovėjo ešelonas. Vakare kariškis iš vagono išsikvietė pirmiausiai kaimyną Petrauską, po to — Joną Šapoką.
„Mama pradėjo verkti, prašyti, sakė, kad vaikai maži. Gerai įsiminiau to kariškio žodžius: “Maskva slezam nieverit“ (liet. — “Maskva ašaromis netiki“). Mes daugiau savo tėvelio nematėme“, — pasakoja Algirdas.
Tąkart beveik visi vyrai buvo atskirti nuo šeimų. Juos, kaip vėliau sužinojo, nuvežė į lagerius Krasnojarsko krašte.
„Ten buvo nuvežta iš viso apie 2500 žmonių, gyvų liko apie 200. Ką sušaudė, ką nužudė. Toks buvo tikslas — sunaikinti Lietuvos inteligentiją“, — sako Algirdas.
Bado ir netekčių žiema
Likusius nuvežė į Barnaulą, kur apgyvendino palapinėse, paskui barakuose, vėliau — į miškus. Taip Šapokos pateko į 67-ąjį kvartalą, šeimai davė nedidelį kambariuką.
1941-ųjų žiema buvusi pati sunkiausia — bado žiema. „Tą sunku apsakyti, reikia išgyventi“, — detaliau nepasakoja Algirdas.
Iš viso kvartale buvę apie 50 lietuvių šeimų, tačiau nieko nesiuntė į darbą, lyg ko lauktų, o ko — niekas nežinojo.
Tą žiemą buvusi kaimynė Petrauskienė gavo laišką, kuriame buvo parašyta, kad Jonas Šapoka mirė.
Senelis susirgo ir mirė balandį. Algirdas prisimena, kad senelį laidotuvėms aprengė geriausiu kostiumu. Tuo rusai labai stebėjosi — juk velionį galima įvynioti į bet ką, o kostiumą iškeisti į produktus.
Išvengė Laptevų jūros
Gegužę atvykęs NKVD-istas surašė visas šeimas. Už poros savaičių daugumą šeimų išvežė prie Laptevų jūros. Iš 50-ties paliko tik dešimt. Algirdas spėja, kad vykdytojas pagailėjo dvejų metų sesutės, kai tuo tarpu iš kitų vietovių žmones vežė ir su mažais vaikais. Ir tada, sako A. Šapoka, daug kas priklausė nuo vykdytojų.
Likusios šeimos buvo pervežtos į 69-tąjį kvartalą ir nusistovėjo šioks toks gyvenimas — mama su broliu Vytautu iškeliavo į mišką sakų rinkti. Dirbantys tremtiniai gaudavo po 800 gramų duonos, nedirbantys — po 400 gramų. Kitą žiemą jau buvę lengviau — lietuviai prisirinko grybų, uogų, miškuose augančių, panašių į svogūnus, augalų, vadinamų „slezun“.
„Kad gyvenome, negalima pasakyti. Vargome“, — įvertina šį laikotarpį Algirdas.
Pabėgimas į Lietuvą
Apie 1947-uosius, pasakoja Algirdas, lietuviai pradėjo po truputį „nykti“, tyliai trauktis į Lietuvą, iš kurios tuo metu dar buvo tremiami žmonės.
Giminės Šapokoms atsiuntė truputį pinigų, mama, nuvažiavusi pas komendantą, išsiprašė iš darbo, motyvuodama tuo, kad reikia mokyti vaikus, viena rusė davė mamai pasą (tuo metu pasai buvę be nuotraukų) ir visi sugrįžo į Lietuvą.
Sugrįžimas nebuvo lengvas. „Sibire buvome kartu, o čia išsiskirstėme pas gimines, pasigedau šeimos“, — gyvenimą Lietuvoje prisimena A. Šapoka. Jis apsistojo pas dėdę Radviliškio rajone.
Paklausę patarimų, Šapokos, Algirdo manymu, padarė lemtingą klaidą — parašė prašymą Justui Paleckiui, tuometiniam Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, kad leistų jiems laikinai gyventi Lietuvoje. Raštas, spėja A. Šapoka, J. Paleckio nepasiekė, buvo perduotas saugumui.
Pirmiausia suėmė brolį Vytautą, pas jį rado Algirdo rašytų laiškų su atgaliniu adresu. Reikėjo bėgti. Dėdė Algirdą atvežė į Radviliškio geležinkelio stotį, buvo sutarta su pažįstamu pasų skyriaus viršininku, kad šis sutvarkysiąs vaikino dokumentus. Kai ryte Algirdas nuėjo į geležinkelio stotį, jo „globėjas“ truputį atsitraukė, o prie Algirdo iš abiejų pusių priėjo po vyrą. Buvo 1950-ieji — Algirdui tik 16 metų.
Antroji tremtis
Šiaulių kalėjime Algirdas buvo tardomas, kur slapstosi jo motina.
A. Šapoka prisimena tada tiesiai paklausęs tardytojo: „Jei jūs žinotumėte, kur jūsų mama, ir kad ją nori suimti, ar jūs pasakytumėte, ar ne?“.
Daugiau jaunuolio nebekamantinėjo, Algirdas etapais buvo pervežtas į Vilnių, Maskvą, Novosibirską, Barnaulą, kol galiausiai pakliuvo į tą patį rajoną — tik ne į miško darbus, o į kolūkį. Gavo darbą — iš pradžių priekabų prikabinėtojo, paskui traktorininko.
Algirdas pasakoja, kad Sibire, priešingai nei Lietuvoje, niekas nekreipė dėmesio, kad tu tremtinys. Gabus jaunuolis greitai tapo brigadininko pavaduotoju, o po Stalino mirties — brigadininku. Į nuostabą, kad jis — ne partijos narys, išgirdo atsakymą — ne tavo reikalas. Taip atėjo atšilimo laikas.
Algirdas baigė mokyklą, technikumą, institutą, o uždirbtus pinigus siuntė Lietuvoje likusioms mamai su seserimi. Brolis pas Algirdą atvažiavo, už pabėgimą atsėdėjęs trejus metus lagerio.
Be dokumentų, svetima tapatybe
Mama su seserimi Danute taip ir nebuvo „surastos“. Vincenta Šapokienė nugyveno be dokumentų iki Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje. Danutei mama išėmė sesers dukters metrikus ir taip Danutė Šapokaitė tapo Roma Griniūte. Nauja tapatybe baigė mokyklą, institutą, aktyviai sportavo ir su komanda net buvo išvykusi į užsienį.
Apie savo tikrąją tapatybę moteris prasitarė tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.
V. Šapokienė mirė 1994 metais Šiauliuose.
„Jau nepriklausoma Lietuvos valstybė atėmė iš jos viso gyvenimo pensiją“, — tvirtina A. Šapoka. Mat mama taip ir gyveno be paso — jei būtų išsiėmusi dokumentą, būtų susidomėta, kodėl jos dukra — ne Šapokaitė, o Griniūtė.
„1989 metais jai buvo priskaičiuota 35 000 rublių pensijos, tačiau valdžia mėtė ir mėtė, kol liko 270 litų“, — neslepia nuoskaudos tremtinys.
Be teisės sugrįžti
Po 1957-ųjų tremtiniams buvo leista sugrįžti į Lietuvą. Tačiau saugumas žinojo, kad Algirdo dėdė — istorikas Adolfas Šapoka — gyvena Kanadoje, redaguoja „Tėviškės žiburius“. Tokio piliečio giminės Lietuvai nebuvo reikalingi.
Algirdas su broliu Vytautu buvo išleisti iš tremties „be teisės gyventi Lietuvoje“ — tai buvo tarsi trečioji tremtis. Vytautas taip ir liko Barnaule — anksti mirė nuo vėžio.
Algirdas irgi niekur nebevyko, Barnaule jau buvo padaręs karjerą, dirbo Kelių eksploatacijos valdybos viršininku, gavo butą, sutiko žmoną Liudą. Lietuva savo tremtinius galutinai įsileido tik apie 1967-uosius.
Algirdas ėmė ruoštis į gimtinę, tačiau daugiau kaip 10 metų nesėkmingai bandė išsikeisti butą, kol galiausiai rado.
Į Lietuvą Algirdas ir Liuda Šapokos grįžo tik 1985-aisiais, sūnui Viliui tada buvo 6 metai, dukra Janina ėjo į septintą klasę.
Algirdas įsidarbino „Šiaulių plente“, Liuda — vaikų darželio auklėtoja, abu iki šiol tebegyvena Šiauliuose.
Pas dėdę — tik prie kapo
Algirdas saugo dėdės Adolfo Šapokos rašytus laiškus, kuriuos šis pasirašinėjo Grybo pavarde. Viename laiške brolienei jis labai apgailestavo, kad brolio vaikai liks be mokslo. „Bet mes visi baigėme mokslus“, — didžiuodamasis sako Algirdas.
Gyvo dėdės Algirdui nebeteko sutikti, istorikas mirė 1961 metais, buvo palaidotas Toronte. Tačiau 1990-taisiais į Lietuvą buvo atvykusi jo dukra Aldona su šeima. Pusseserė pasakojo, kad tėvas labai išgyvenęs, kad tai dėl jo ištrėmė brolio šeimą. Tačiau, Algirdo nuomone, jo tėvus ištrėmė dėl jų pačių. Pakako mokytojos ir girininko tautininko statuso.
Kodėl neištrėmė istoriko Adolfo Šapokos?
Mama Algirdui yra pasakojusi, kad čia buvo padėjęs J. Paleckis. Prie dėdės kapo Algirdas su žmona nuvyko jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Sugriovė šeimą, nuturtino tautą
1941-ųjų tremtį Algirdas Šapoka pirmiausiai vertina ne istorijos kontekste: „Sugriovė šeimą. Už nieką, kad mama — mokytoja, tėvas — miškininkas“.
„Tie metai nuturtino tautą, — dar sako Algirdas, — tad nieko nuostabaus, kad dabar tauta nebeturi jokios savigarbos, kad niekas nežiūri valstybės, kad klesti korupcija“.
TĖVYNĖ: Algirdas pastebi, kad Sibire, priešingai nei Lietuvoje, niekas nekreipė dėmesio, kad tu tremtinys. Lietuva savo tremtinius galutinai ryžosi priimti tik apie 1967-uosius metus.
ŠEIMA: Kai paskutinįsyk matėsi su dėde, Algirdui buvo aštuoneri. Nuotraukoje (iš kairės): Juozas, Algirdas, Vincenta, Jonas, Vytautas ir Adolfas Šapokos.
ARCHYVAS: Algirdo atsiminimų dėžutėje — laimingos Šapokų šeimos nuotraukos. „Tremtis sugriovė šeimą. Už nieką“, — sako Algirdas Šapoka.
TREMTIS: Tremtyje darytoje nuotraukoje (iš kairės): Algirdas, Vincenta, Danutė, Vytautas Šapokos.
TĖVAS: Algirdo tėvas Jonas Šapoka (sėdi prie stalo), istoriko Adolfo Šapokos brolis, savo darbo vietoje — Šeduvos girininkijoje.
DĖDĖ: Algirdas ir Liuda Šapokos prie dėdės Adolfo Šapokos kapo Toronte.
Jono TAMULIO nuotr.