Tėvui skyrė žy­gį pa­lei Vi­dur­že­mio jū­rą

Tėvui skyrė žy­gį pa­lei Vi­dur­že­mio jū­rą

57 me­tų šiau­lie­tis Vir­gi­li­jus Rau­pys dvi­ra­čiu pa­lei Vi­dur­že­mio jū­rą my­nė per ke­tu­rias vals­ty­bes: Ita­li­ją, Mo­na­ką, Pran­cū­zi­ją, Is­pa­ni­ją. Spe­cia­liai pa­si­rin­ko sun­kią ke­lio­nę su dau­gy­be nuo­ty­kių – mie­go­jo po at­vi­ru dan­gu­mi, ne­si­nau­do­jo na­vi­ga­ci­ja. Žy­gį sky­rė tė­vui at­min­ti, o kar­tu įro­dė: jei no­ri ke­liau­ti, ga­li nu­kak­ti bet kur. Ir ne­svar­bu nei am­žius, nei pi­ni­gai.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Avan­tiū­ra

V. Rau­pio sve­tai­nė­je prie sie­nos sto­vi dvi­ra­tis. „Į ke­lio­nę va­žia­vau ki­tu, tu­riu še­šis“, – paaiš­ki­na.

Dvi­ra­tis jo gy­ve­ni­me at­si­ra­do prieš de­šimt­me­tį, kai bai­gė reg­bi­nin­ko kar­je­rą. Bet į il­ges­nę ke­lio­nę su šia trans­por­to prie­mo­ne lie­pos pa­bai­go­je iš­vy­ko pir­mą kar­tą.

Dar žais­da­mas reg­bį, bu­vo iš­va­ži­nė­jęs šiau­ri­nę Eu­ro­pą, bet pie­tuo­se nie­kur ne­bu­vo lan­kę­sis. Pas­vars­tė, ko­dėl vie­nu my­ni­mu neį­vei­kus ke­lių ša­lių?

„Ats­tu­mas neįs­pū­din­gas, nu­my­niau apie 1 100 ki­lo­met­rų, bet ma­lo­nu, kad vie­nu kar­tu ap­va­žia­vau ke­tu­rias vals­ty­bes: da­lį Ita­li­jos, Mo­na­ką, Pran­cū­zi­ją ir Is­pa­ni­ją.“ Ke­lio­nė­je šiau­lie­tis už­tru­ko dvy­li­ka die­nų.

Iš­vy­ką V. Rau­pys va­di­na avan­tiū­ra, nes, li­kus ke­lioms va­lan­doms iki iš­vy­ki­mo, dar laks­tė po tur­gų pirk­da­mas mais­tą. Bet apie to­kią iš­vy­ką min­tys gal­vo­je su­ko­si 4–5 me­tus.

Ke­lio­nę pra­dė­jo pa­skelb­da­mas apie su­ma­ny­mą. Ka­dan­gi yra žo­džio žmo­gus, ži­no­jo: at­si­trauk­ti ne­be­bus kur!

Sup­ra­tęs, jei neiš­va­žiuos da­bar, neiš­va­žiuos nie­ka­da, sė­do į mik­roau­to­bu­są, nu­ve­žu­sį į Ita­li­jos uos­tą Ge­nu­ją.

Nak­vy­nės – po at­vi­ru dan­gu­mi

Mik­roau­to­bu­sas V. Rau­pį į Ge­nu­ją at­ve­žė ant­rą va­lan­dą nak­ties. Vai­ruo­to­jas dar pa­juo­ka­vo: „Čia kaip tik ta vie­ta, kur pa­bė­gė­liai nak­ti­mis li­pa iš jū­ros ir iš kar­to ieš­ko rū­bų.“

Taip ir li­ko gi­lią nak­tį pa­plū­di­my­je. Pra­dė­jus švis­ti, ap­si­dai­rė. Už 10 met­rų ty­vu­liuo­ja jū­ra, įreng­ti du­šai. Tu­rė­jo du­ji­nę vi­ryk­lę, tad pa­si­gar­džia­vo ry­to ka­va.

Jau pir­mą die­ną nu­my­nė 125 ki­lo­met­rus. Net pa­ts pa­ti­kė­ti ne­ga­lė­jo. Nes bu­vo ir įtam­pos, ir stre­so: rei­kė­jo pri­si­tai­ky­ti prie eis­mo są­ly­gų, ke­lių, ne­ga­lė­jo at­si­pa­lai­duo­ti.

Va­žia­vo be na­vi­ga­ci­jos. Te­ko ir nu­klys­ti, ir pa­klys­ti. Gel­bė­jo nuo­la­ti­nis bend­ra­vi­mas su žmo­nė­mis. Bet re­tas is­pa­nas, ita­las ar pran­cū­zas at­sa­ky­da­vo į klau­si­mus ang­lų kal­ba. „Ita­liš­kai, is­pa­niš­kai neiš­mo­kau kal­bė­ti, bet pan­to­mi­mą įval­džiau“, – juo­kia­si šiau­lie­tis.

Žmo­nės, įpra­tę va­ži­nė­ti ma­ši­no­mis, ne vi­sa­da ži­no tei­sin­gą ke­lią dvi­ra­ti­nin­kui. Vie­nas ro­do ke­lią į vie­ną pu­sę, ki­tas – į ki­tą. Tad rie­dė­da­vo ir greit­ke­liais, ir tu­ne­liais – kur ga­li­ma ir kur ne­ga­li­ma.

Šiau­lie­tis sa­ko, kad tik že­mė­la­py­je at­ro­do pa­pras­ta va­žiuo­ti pa­lei jū­rą. Rea­ly­bė­je ke­liai vin­giuo­ja, li­pa į kal­nus, ne­ria į nuo­kal­nes, nu­tols­ta nuo van­dens.

V. Rau­pys į ke­lio­nę ne­siė­mė pa­la­pi­nės – nu­ma­tė, kad oras bus ge­ras ir ga­lės mie­go­ti po at­vi­ru dan­gu­mi.

„Ci­vi­li­zuo­tas kraš­tas, jo­kių pro­ble­mų“, – gir­dė­jo sa­kant. Bet ke­lio­nė­je kar­tais pa­gal­vo­da­vo, jog ge­riau bū­tų ne­ci­vi­li­zuo­tas: „Mie­gi pa­plū­di­my­je, kaž­kas vaikš­to, tri­na­si, ne­ga­li at­si­pa­lai­duo­ti, įmig­ti: ma­ža kas.“

Bū­da­vo, kad pa­snū­du­riuo­da­vo tik ke­le­tą va­lan­dų ir min­da­vo to­liau.

Vie­ną nak­tį te­ko net ga­myk­los te­ri­to­ri­jo­je mie­go­ti, nes pra­dė­jo grei­tai tem­ti, ne­ži­no­jo, kas lau­kia iš­va­žia­vus iš mies­te­lio. Ry­te paaiš­kė­jo, kad už ke­lių ki­lo­met­rų pra­si­de­da kal­vo­tos vie­tos, miš­ke­liai, aly­vų so­dai – mie­gok, kur no­ri, nė gy­vos dva­sios.

Ge­riau­siai ir ra­miau­siai pail­sė­da­vo kal­nuo­se. Ry­te, sau­lei pa­svei­ki­nus, iš­si­vir­da­vo ka­vos. Šis gė­ri­mas bu­vo ma­lo­nus ke­lio­nės pa­ly­do­vas. Pa­ke­liui su­sto­da­vo pa­ra­gau­ti ir vie­ti­nės ka­vos: „Kaip anks­tų ry­tą, at­va­žia­vęs į Mo­na­ką, neiš­ger­si ka­vos, ne­su­si­dė­jęs ko­jos ant ko­jos! Mies­tas dar bun­da, sau­lė ky­la, ant uo­lų pra­bė­ga še­šė­liai!“

Sky­rė tė­vui

Vi­są ke­lio­nės lai­ką sau­lės neuž­den­gė nė de­be­sė­lis, tem­pe­ra­tū­ra lai­kė­si 34–35 laips­niai karš­čio. Ran­kas po ke­lių die­nų te­ko slėp­ti po il­go­mis ran­ko­vė­mis, nes nuo sau­lės odą nu­sė­jo van­de­nin­gos pūs­lės.

Pir­mo­jo­je ke­lio­nės pu­sė­je ne­ri­ma­vo dėl svei­ka­tos, ar at­lai­kys? Pas­kui nu­si­ra­mi­no: vis­kas bus ge­rai. Bet į gal­vą įlin­do ki­ta min­tis: ar at­lai­kys dvi­ra­tis? Ri­zi­ka­vo svars­ty­da­mas: jei kas nu­tiks, pa­liks dvi­ra­tį, su­si­dės krep­šius į kup­ri­nę ir iš­va­žiuos.

„Ke­lio­nę ga­li­ma su­sior­ga­ni­zuo­ti ir la­bai leng­vą. Pran­cū­zai, ita­lai mi­na nuo vieš­bu­tu­ko iki vieš­bu­tu­ko. Aš ieš­ko­jau sun­kios ke­lio­nės“, – sa­ko V. Rau­pys.

Ke­lio­nę jis pa­sky­rė tė­vui Ed­mun­dui Rau­piui, švie­suo­liui, skai­čiu­siam pa­skai­tas, rin­ku­siam in­for­ma­ci­ją apie už­sie­nio ša­lis, bet ne­bu­vu­siam net Len­ki­jo­je. Tė­vas, dir­bęs pro­jek­ta­vi­mo ins­ti­tu­te, bu­vo bai­da­ri­nin­kas, or­ga­ni­zuo­da­vo su­dė­tin­gus žy­gius. To­dėl ir sa­vo ke­lio­nė­je V. Rau­pys no­rė­jo iš­ban­dy­mo.

Man­tos tu­rė­jo ne­ma­žai, iš pra­džių bu­vo ap­si­kro­vęs apie 20 ki­log­ra­mų. Pa­ke­liui daik­tus ap­mė­tė. Da­bar ir ki­tiems ne­pa­tar­tų daug ap­si­krau­ti: mais­to pa­kan­ka įsi­dė­ti ke­lioms die­noms.

Ve­žė­si ru­gi­nės duo­nos: ga­liau­siai vie­ną ke­pa­lą nu­ve­žė už Bar­se­lo­nos gy­ve­nan­čiam drau­gui. La­ši­nius pra­ra­do pa­ke­liui: va­ka­re pa­li­ko pra­ver­tą mai­še­lį, o ry­te ant jų pa­ma­tė skruz­džių puo­tą.

Per die­ną iš­ger­da­vo 6 lit­rus van­dens – nie­ka­da ne­gal­vo­jo, kad net šil­tas van­duo ga­lė­tų taip gai­vin­ti.

„Dar de­šimt met­rų, dar iki me­de­lio, dar iki ženk­lo“, – sun­kiau­siais mo­men­tais sa­ve ra­gin­da­vo dvi­ra­ti­nin­kas.

Bu­vo ir nu­si­lei­di­mų pa­kal­nėn, ku­rie tęs­da­vo­si po 4–5 ki­lo­met­rus. „Bet pa­lau­ki­te, kad nu­si­leis­tu­mei, pir­ma rei­kia pa­kil­ti!“ – emo­cin­gai kal­ba šiau­lie­tis.

Nuo­ty­kis tu­ne­ly­je

Dvip­ras­miš­ką įspū­dį pa­li­ko Mar­se­lis: žmo­nės įvai­riau­si, mir­ga mar­ga. Duk­ra siun­tė ži­nu­tes ir ra­gi­no tė­tį neuž­si­bū­ti, bet šiau­lie­tis šia­me Pran­cū­zi­jos uos­te įstri­go vi­sai die­nai.

„Toks įspū­dis, kad nie­kas nie­ko ne­ži­no, kad ne­bu­vo iš mies­to nuo gi­mi­mo iš­va­žia­vę! Nie­kas ne­ga­lė­jo man at­sa­ky­ti į klau­si­mą, kaip iš jo iš­trūk­ti! Man jau ne­be­bu­vo svar­bu net ko­kia kryp­ti­mi!“

Mies­to cent­re pa­te­ko į tu­ne­lį. Ma­ši­nos švil­pė di­džiu­liu grei­čiu, vi­si pra­trū­ko sig­na­li­zuo­ti, nors įpras­tai dvi­ra­ti­nin­kai yra ger­bia­mi.

Sup­ra­to, kad įva­žia­vo kaž­kur ne ten. Ga­lo ne­si­ma­to. Prie­te­ma. Praė­ji­mas siau­ru­tis.

Ga­liau­siai pa­sie­kė ava­ri­nį išė­ji­mą iš tu­ne­lio ir te­le­fo­no bū­de­lę. Žvilg­te­lė­jo pro ava­ri­nio išė­ji­mo du­ris: siau­ri laip­tu­kai ve­da į vir­šų ir į apa­čią. Nu­ta­rė ge­riau skam­bin­ti pa­gal­bos. Pa­gal­ba at­si­lie­pė pran­cū­ziš­kai, ga­liau­siai kaž­kas ang­liš­kai nu­ro­dė: „Lau­kit, at­va­žiuo­sim!“

Bet V. Rau­pys nu­spren­dė ne­lauk­ti. Su vi­sa man­ta pa­trau­kė laip­tais, nu­gul­dy­tais švirkš­tais. Ga­liau­siai iš­trū­ko į vos aki­mis ap­rė­pia­mas sa­les – ma­ši­nų po­že­mi­nes sto­vė­ji­mo aikš­te­les, o iš jų – į švie­są ir gat­vę.

Ga­liau­siai Mar­se­ly­je, ko­ne pra­ras­da­mas vil­tį, su­šu­ko: „Ar ga­li kas nors šia­me mies­te man pa­ro­dy­ti ke­lią?!“

Ne­ti­kė­tai iš­gel­bė­jo li­ba­nie­tis, kaž­ka­da vie­šė­jęs Vil­niu­je. Nors vy­ru­kas ne­tu­rė­jo lai­ko, bet ke­lią pa­ro­dė.

Op­ti­mis­tiš­kas po­žiū­ris

V. Rau­pys ke­lio­nė­je ne­pla­na­vo lan­ky­ti mu­zie­jų, do­mė­tis ar­chi­tek­tū­ra. Nes vien Bar­se­lo­nai, ma­no, bū­tų rei­kė­ję skir­ti mė­ne­sį. Tad ke­lio­nė­je mė­ga­vo­si gam­ta. Vi­sus sun­ku­mus ir nuo­var­gį at­pirk­da­vo at­si­ver­da­vę vaiz­dai.

Iš Mo­na­ko įva­žia­vęs į Pran­cū­zi­ją, stab­te­lė­jo ant uo­lų. „Tu­riu čia pa­nar­dy­ti“, – nu­spren­dė. Jū­ro­je at­ra­do dar vie­ną pa­sau­lį. Ty­lą, įvai­rias­pal­ves žu­vis, aug­me­ni­ją, skaid­riau­sią van­de­nį.

Dau­giau­siai per die­ną nu­my­nė 140 ki­lo­met­rų. Už Mar­se­lio pri­si­jun­gė kroa­tė mer­gi­na, ji į Is­pa­ni­ją va­žia­vo nuo Zag­re­bo. Dvy­li­ka me­tų dvi­ra­čių spor­tui ati­da­vu­si mer­gi­na sku­bė­jo į lėk­tu­vą, tu­rė­jo že­mė­la­pius, tad V. Rau­piui rū­pes­čių pa­ma­žė­jo.

Di­džiau­sias ke­lio­nės nu­si­vy­li­mas – pa­ke­liui pra­ras­tas fo­toa­pa­ra­tas. Din­go įam­žin­ti ke­lio­nės vaiz­dai, tarp ku­rių – ir nuo­trau­ka su dvi­ra­čiu ant rau­do­no Ka­nų ki­li­mo.

„Do­va­na die­vams, ne vi­sa ke­lio­nė bu­vo sėk­min­ga“, – at­si­dūs­ta. Vie­to­je fo­toa­pa­ra­to nau­do­jo­si te­le­fo­no ka­me­ra.

Ke­liau­da­mas V. Rau­pys sie­kė įro­dy­ti: jei tu­ri no­ro, iš­lai­dos ga­li bū­ti mi­ni­ma­lios. 180 eu­rų iš­lei­do ke­lio­nei pir­myn ir 150 eu­rų – at­gal. Ki­ti pir­ki­niai – pa­gal no­rus.

„Ma­no me­tų vy­rai verkš­le­na: „Se­niau ga­lė­jau į Kry­mą nu­va­žiuo­ti!“ Sup­ra­tau, kad tie, ku­rie bam­ba, tie­siog no­ri bam­bė­ti. Duok pi­ni­gų, jie vis tiek nie­kur ne­va­žiuos. Tos kal­bos – tik jau­nys­tės nos­tal­gi­ja.“

Ke­lio­nė­je ne­svar­bu ir am­žius. Šiau­lie­tis ži­no­jo, kad pa­sku­ti­nia­me eta­pe, va­žiuo­jant pas drau­gą, bus kal­nų. Pa­sik­lau­sęs ke­lio, ar tei­sin­gai va­žiuo­ja, iš­gir­do: „Tei­sin­gai, bet ten kal­nai. Nep­ra­va­žiuo­si. Tu per se­nas!“ V. Rau­piui be­li­ko pa­dė­ko­ti: „La­bai ge­rai, kad kal­nai!“ Ir – nu­min­ti.

Op­ti­mis­tiš­ką V. Rau­pio po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą pa­tvir­ti­na ir dar vie­na aki­mir­ka iš ke­lio­nės. Už­su­ko į vy­no ūkį, or­ga­ni­zuo­jan­tį de­gus­ta­ci­jas. Atk­rei­pė dė­me­sį, kad ma­ši­nos sto­vi pra­ban­gios, o pir­kė­jai vy­ną iš­si­ne­ša dė­žė­mis. Vi­dun ne­bė­jo, bet vy­nuo­gių lau­ke pa­ska­na­vo: „Jei man ga­lu­ti­nis pro­duk­tas ne­priei­na­mas, mė­gau­juo­si ža­lia­va!“

Grį­žęs na­mo, V. Rau­pys ga­ran­ta­vo: ne­be­va­žiuos į to­kią su­dė­tin­gą ke­lio­nę nei su kom­pa­ni­ja, nei vie­nas. Bet da­bar vis daž­niau pa­gal­vo­ja: juk yra ir ki­tas Vi­dur­že­mio jū­ros kran­tas! O ten – Af­ri­ka.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

KE­LIAU­TO­JAS: Šiau­lie­tis Vir­gi­li­jus Rau­pys šiuo dvi­ra­čiu per dvy­li­ka die­nų nu­my­nė per ke­tu­rias vals­ty­bes pa­lei Vi­dur­že­mio jū­rą.

SU­VE­NY­RAI: Į ke­pu­rę Vir­gi­li­jus Rau­pys įsi­se­gė ša­lių, ku­rias ap­lan­kė, ženk­le­lius.

As­me­ni­nės nuo­tr.

PAS­KA­TI­NI­MAS: Vir­gi­li­jus Rau­pys ti­ki­si, kad jo pa­tir­tis įkvėps ir ki­tus. Jis mie­lai pa­si­da­ly­tų pa­tir­ti­mi ir pa­ta­ri­mais.

SAU­GU­MAS: Tu­ne­lis dvi­ra­ti­nin­kams ir pės­tie­siems.

VĖ­LIA­VĖ­LĖ: Į ke­lio­nę Vir­gi­li­jus Rau­pys pa­siė­mė vė­lia­vė­lę su už­ra­šu „Dvi­ra­ti­nin­kų klu­bas Jau­nu­čiai.lt“. Toks klu­bas nė­ra re­gist­ruo­tas, bet šis už­ra­šas pa­ke­lia nuo­tai­ką, nes, pa­sak dvi­ra­ti­nin­ko, jų kom­pa­ni­jo­je jau­nes­nių nei 50 me­tų dvi­ra­ti­nin­kų nė­ra. Ryš­ki vė­lia­vė­lė ke­lio­nė­je pa­si­tar­na­vo ir dėl sau­gu­mo.

TIKS­LAS: Vir­gi­li­jus Rau­pys prie Is­pa­ni­jos sie­nos.

EIS­MAS: Ke­lio ženk­las įspė­ja, kad ma­ši­nos nuo dvi­ra­ti­nin­kų lai­ky­tų­si sau­gaus at­stu­mo.

GAM­TA: Vir­gi­li­jų Rau­pį su­ža­vė­ju­si vie­ta Pran­cū­zi­jo­je, iš­my­nus iš Mo­na­ko. Čia no­rė­tų su­grįž­ti ir pa­bū­ti il­giau.

SPOR­TI­NIN­KAS: Vir­gi­li­jus Rau­pys – bu­vęs reg­bi­nin­kas. Da­bar mi­na dvi­ra­tį, žai­džia le­do ri­tu­lį.