Naujausios
Tėvo dieną dovanojo vaikai
„Čia joks didvyriškumas. Aš auginau savo, o ne svetimus vaikus“, – pasitinkant Tėvo dieną sakė talentingas Šiaulių dizaineris, fotomenininkas Vilmantas Dambrauskas. Jo Tėvo diena, o tiksliau – dienos, buvo ir yra kasdien. Kai pasiekęs profesijos aukštumų mokėsi kepti vaikams kotletus. Kai mokėsi vaikus aprengti, būti jiems ir tėvu, ir mama.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Vaikai
„Labiausiai stengiausi, kad mano vaikai Justina ir Lukas nepajustų, kad jie auga nepilnoje šeimoje. Tai buvo sunkiausia“, – prisimena Vilmantas.
Tuo metu dar nebuvo daug atvejų, kai tėvai vieni patys augintų savo vaikus.
„Nepatiko klausimai, kaip aš čia vienas du vaikus auginu. Natūraliai tai stebino. O kaip galėtų būti kitaip? Juk tai – mano vaikai. Jeigu aš būčiau turėjęs pasirinkimą, gal viskas ir būtų buvę kitaip. Būčiau buvęs, kaip ir visi vyrai. Manęs niekas neklausė, tiesiog žmona išvažiavo po skyrybų, ir vaikiukai liko su manimi“, – likimo iššūkius prisimena Vilmantas.
Pripažįsta – jam buvo šokas.
„Iki tol buvau vyras, kaip ir visi: uždirbdavau pinigus, o žmona augino vaikus“, – prisimena Vilmantas.
Tėvo kotletai
„Prieš mane stovi trejų Justina ir penkerių Lukas. Žiūri jie į mane, suprantu, kad reikia gaminti valgyti. Skambinu brolio žmonai. Klausau ir rašausi: kaip kepti kotletus, iš ko tie kotletai daromi“, – tokie buvo pirmieji tėvo rūpesčiai.
Vilmantas dabar jau juokiasi, kad vaikai vėliau net girdavo tėvo kulinarinius sugebėjimus. Vilmantas stengėsi. Giminės pradėjo sakyti, kad Vilmantas labai lepina savo vaikus.
„Viskas buvo iš mano nežinojimo. Jeigu būčiau turėjęs kažkokių patirčių, galbūt būčiau daręs viską kitaip. Bet man neišėjo gyventi ir daryti dėl savo vaikų kitaip, nei liepė širdis“, – pasakojo keliolikos metų praeities patirtis tėvas.
Vilmantas kaip tik tada buvo pradėjęs dirbti Šiaulių universitete, turėjo daug paskaitų, reikėjo uždirbti pinigų. Tik suspėk, tarp dviejų vaikų ir darbų.
„Kai pabandau sugrįžti atgal ir pasižiūrėti, ką aš padariau: nesugriuvau – užauginau vaikus, padariau normalią karjerą, aš tuo pats netikiu. Tikrai netikiu. Kai pasižiūriu, kaip mes su dabartine žmona Vaida auginame mažių Julių, nesuvokiu, kaip aš galėjau viską suspėti. Du maudyti, dviem daryti valgyti, gydyti sergančius. Man pačiam atrodo, kad aš ne gyvenau, o žiūrėjau kažkokį filmą, kuris buvo daugiaserijinis, išsitęsęs per 15 metų. Aš negaliu patikėti, kad tapau pagrindinis to filmo veikėjas“, – pasakojo Vilmantas.
7 minutės
Statistikai paskaičiavo, kad tėvai savo vaikams per dieną skiria 7 minutes dėmesio. Vilmantas to nesuvokia. Jam reikėjo būti ir mama, ir tėčiu. Nebuvo net senelių, Vilmanto tėvai jau buvo išėję amžinybėn. Buvo vyresnieji Vilmanto sesuo ir brolis, kuriems kartais galėdavo palikti prižiūrėti savo vaikus.
„Kokios 7 minutės?! Aš net nežinojau, kuo vaikus rengti, kokie dydžiai, ką vaikai nešioja. Juk iki tol aš buvau kaip ir visi vyrai – aprengtas vaikas, ir gerai“, – pasakojo tėvas.
Jam pasisekė, nes viena jo pažįstama prekiavo vaikiškais drabužiais. Vilmantas nuvedė pas ją savo vaikus, ji „nuskenavo“ dydžius ir kai surinkdavo vaikams tinkamus rūbelius, Vilmantui belikdavo užsimokėti.
„Gerai, kad tada buvo pats reklamos verslo pakilimas. Turėjau daugybę užsakymų. Jeigu tada būtų trūkę pinigų, būtų buvusi tikra vargo vakarienė“, – prisimena menininkas.
„Ir žmonės tada buvo labai geri, – priduria Vilmantas. – Visiškai kitokie negu dabar. Atsirado stresas, emigracija. Man dabar tenka dirbti su emigracijos kartos vaikais. Jų tuščios akys iki pat akiduobių. Tai ir tėvų, ir visuomenės skausmas. Tai – paliktų vaikų karta.“
Šiuo metu vyresnėlis dvidešimt vienerių Lukas baigė pirmąjį kursą JAV, Kristoferio Njuporto universitete. Studijuoja ekonomiką ir po pirmojo semestro rezultatų pateko tarp geriausiai besimokančių studentų.
Dukra devyniolikametė Justina taip pat JAV, įstojo į prestižinę mados pardavimo specialybę.
Iš tėvo, į tėvą
Vilmantas sako, kad augindamas savo vaikus galėjo remtis tik savo tėvų pavyzdžiu.
„Mano tėvai gūdžiais sovietiniais laikais mane augino visiškoje demokratijoje. Pamenu kelis kertinius pasakymus. Kai buvau gal šeštoje klasėje, mama pasakė: „Tu turi galvą ir privalai žinoti, kaip elgtis.“
Mama Vilmanto ir ją pažinojusiųjų atmintyje išliko visais besirūpinančiu, gėrį skleidžiančiu žmogumi.
O tėvas?
„Tėvą aš iki šiol bandau suprasti, nors jo seniai nebėra. Daug ką, ką aš darau, – fotografija, dizainas, tapyba – tai yra dialogas su tėvu. Yra daug neatsakytų dalykų, bet tai labai geri prisiminimai. Kartais, kai sesuo prisimena kokią situaciją apie tėvą, jaudulys griebia už gerklės“, – sakė Vilmantas.
Jo tėvas gyveno didelių permainų laiku. Tėvo tėvus ištrėmė į Sibirą, Dudynką, kirsti medžių. Penkiolikmetis Vilmanto tėvas liko Lietuvoje. Atskirtas nuo savo tėvų. Pokaris.
„Tėvas išgyveno protu nesuvokiamus dalykus. Aš bandau suvokti, kaip jis išliko, koks buvo jo kelias. Aš girdėjau tokį pasakymą, kad vyras tampa vyru tiktai tada, kai miršta jo tėvas. Man taip ir buvo“, – jautrius, bet esminius gyvenimo momentus prisimena Vilmantas.
Spyris
„Taip man gyvenimėlis įspyrė į užpakalį. Gerai, skaudžiai. Ir ačiū Dievui, kad įspyrė. Nes aš, kaip dizaineris, buvau profesiniame pike, pradėjo atsirasti pinigų. Po to, kas mane užgriuvo, nebereikėjo man visokių balių, kurie vykdavo be saiko. Neliko nieko. Nuo to laiko žinau, kad geriau su niekuo, nei su bet kuo bendrauti“, – skaudžias pamokas prisiminė Vilmantas.
Kai 1997 metais V. Dambrauskas ruošėsi savo tapybos parodai „Laiptų“ galerijoje, žuvo jo tėvas. Paroda vis tiek įvyko.
„Kai parengiau parodą, supratau, kad ji – pasakojimas apie mano šeimą. Tai mano šeimos ženklai ir tai yra prasminga“, – susimąsto menininkas.
Julius
Jiedu su žmona Vaida augina mažąjį sūnų Julių. Vaikui šešeri.
„Matau, kaip aš nuolaidžiauju ir leidžiu pasireikšti mamai. Mama jam yra viskas. Tarp jų yra besąlygiška, be priežasties meilė, pati tikroji. Man tai labai džiugu, nes aš jau pabuvau ir tėvu, ir mama“, – sako Vilmantas.
Tėvas nuvedė Julių į aikido treniruotes.
„Jis yra gerietis ir bijau, kad jam bus sunkoka. Mūsų laikais teisybė įrodinėjama kumščiais. Daugelio mažų vaikų akyse aš matau vilkiukus. Viskas pareina nuo tėvų, nes vaikai yra tėvų kopija. Vaikai girdi depresyvius tėvų pokalbius ir vilkėja. Žinau vaikų, kurie darželyje visą dieną muša kitus vaikus. Jie elgiasi taip, kaip gyvena jų tėvai“, – sako Vilmantas.
Tėvo dieną Dambrauskai važiuos į uošvių sodybą.
„Atvažiuoji ten ir atsiskiri nuo visko. Laikas paskęsta darbuose, bitėse, lakstančiose antyse ar vištose. Tai yra dienos, kurių lauki. Daliniesi pasaulėžiūra, mintimis. Tokios ir yra mūsų Tėvo ir Mamos dienos.
Mes nesureikšminame švenčių. Yra daugybė paprastų dienų, kurios tampa šventėmis, o šventės – kasdienybės gerumu ir paprastumu, nuoširdžiu apsikabinimu“, – žino Vilmantas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ŠVENTĖS: Vilmantas Dambrauskas sako, kad nesureikšmina švenčių. Yra daugybė paprastų dienų, kurios tampa šventėmis, o šventės – kasdienybės gerumu ir paprastumu, nuoširdžiu apsikabinimu.
VAIKAI: Vilmantui Dambrauskui niekada nepatiko klausimai, kaip jis čia vienas du vaikus augina. „Natūraliai tai stebino. O kaip galėtų būti kitaip? Juk tai mano vaikai“, – tvirtai sako Vilmantas.