Naujausios
KOMENTARAS
Teisingumas motinoms ir seimūnams
Loreta KLICNER
Ieškoti teisingumo teisme tai tas pats, kaip ieškoti Dievo bažnyčioje. Abiem — tikima arba ne. Ir abiejų labiausiai prireikia tada, kai sunkiausia.
Klausantis motinų, kurios aprauda dėl tardymų, jų žodžiais, patirtus persileidimus, prarastą ramybę ir sutryptą motinystę, joms gresiančią bausmę kalėjimu kaip sukčiautojoms, pasisavinusioms svetimą (valstybės) turtą apgaule, norisi neprarasti tikėjimo teisingumu, bet — prarasti atmintį dėl to, ką matai ir girdi.
„Sodra“ — socialinio draudimo fondo valdyba, kaip jokia kita valstybinė kontora turėtų užtikrinti socialinį saugumą. Ji ir pati giriasi esanti “mūsų visų globėja, tarytum mūsų visų Mama“. Ir kaip toji mama, ji “labai myli mažyčius vaikučius, jais rūpinasi, kad tėveliai galėtų nupirkti pieno, košeles, sauskelnių, žaisliukų“. Tai — iš pasakos apie “Sodrą“— mamą ir “Sodrą“ — iškalbingoje knygelėje “Sodros skėtis“, kurios tiesos šiandieniniame kontekste skamba tikrai įžūliai. Vietoj tos meilės užsuktas ikiteisminių tyrimų maratonas, kuriame murkdomos per 600 motinų.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, spaudžiamas visuomenės reakcijos į „motinystės bylas“ prieš kelias dienas paskelbė, kad ieško šviesos tunelio gale, nes “motinystė mums — nediskutuotinas valstybės prioritetas, ir tai, kas šiuo metu vyksta šalyje — nėra normalu“. Bet jis netiki, kad motinų problemas išspręs Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlymas praplėsti Baudžiamojo kodekso 62 straipsnyje numatytus pagrindus švelninti bausmę, taip apsaugant nuteistas motinas nuo kalėjimo.
Kita vertus, neteisinga keisti įstatymus norint apsaugoti vieną asmenų grupę. Juk problema šiuo atveju ne per griežta bausmė, bet bausmė — ne tuo adresu.
Bandau įsivaizduoti, kaip besilaukianti moteris savo jau apvalėjančiu pilvuku priremia prie sienos darbdavį ir reikalauja jai mokėti kokius 10 tūkstančių litų algos. Šis, išpiltas šalto prakaito, neturi pasirinkimo — skubiai padidina algą iki tol minimumą mokėjusiai moteriai, ir taip užtikrina jai didesnę motinystės pašalpą. Neįtikinama.
Arba. Nėščia moteris sutaria su pažįstamu darbdaviu, gal giminaičiu, kad jai mokėtų didesnį atlyginimą, nes ji — laukiasi kūdikio. Todėl to tūkstančio litų, kuriuos mokėjo oficialiai, jai neužteks. Gal galėtų pridėti ir tuos du tūkstančius, kuriuos gaudavo į rankas, tiksliau, į vokelį?
Arba — nėščia moteris susitaria su darbdaviu dėl didesnio atlyginimo, bet realiai jo negauna, nes „išgrynintais“ pinigais pasidalija su darbdaviu. Galima taip fantazuoti ir manipuliuoti iki beprotybės.
Keista, kad dar niekam nešovė mintis apkaltinti motinas neva jos ir pastojo apgaule, kad pasinaudotų valstybės pinigais.
Kai Seimo narys už valstybės pinigus nusiperka knygučių apie Mikę Pūkuotuką, vieną kitą indų servizą, savo automobilį susiremontuoja, permiega prabangiame viešbutyje savaitgalį, nuomojasi prabangų visureigį arba patalpas iš giminaičio už nerealią kainą — jis jaučiasi teisus. Net viešai deklaruoja tą dvasinę ramybę arba iškelia savo, kaip „nacionalinės vertybės“ vėliavą.
Seime teisingumas prasideda ir baigiasi etikos komisijose ir kalbose apie moralę. Bet ne viskas teisėta, kas moralu, ir ne viskas moralu, kas teisėta. Kita vertus, politikas sutinka pakentėti dėl subjauroto moralinio veido, nes ir teisingumo veidas Temidė — su trūkumais. Jos užrištos akys ne visada reiškia nešališkumą. Kartais tai tik raištis ant akių.
Užrišti akis ir užkimšti burną Seimo nariai taikosi ir žurnalistams, nes politikai tapo jautrūs. Kai kurie jau neišlaikė: vienas Seimo narių, kurio net pavardės anksčiau neteko negirdėti, Evaldas Jurkevičius kreipėsi į Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, kad pasakytų, ar žodis „seimūnas“ (dar pridėjo dėl vaizdo ir žodį “valdininkas“) nepažeidžia Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso.
Girdi, „tokie viešai skelbiami pavadinimai yra nekorektiški valstybės tarnautojų ir politikų atžvilgiu“. Kažkodėl politikas neigiamai suvokia šių žodžių prasmę, nors jie savaime nėra neigiami ar įžeidžiantys. Problema kita — žodis siejamas su darbais ir poelgiais. Kokie darbai, tokia ir prasmė.
O kaip tuos neigiamus poelgius paslėpti? Tyliai, jautriai, prisidengiant ES direktyvų perkėlimu, Seime įregistruota nauja Visuomenės informavimo įstatymo redakcija, kurią parengė Kultūros ministerija. Projekte, be visko kito, iš viešųjų asmenų sąrašo išbraukti politikai. Teisėjas, pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas palikti, bet politiko neliko. Irgi negražiai skamba?
Ne, politikai nori būti nevieši. Jie nori apsaugoti savo privatų gyvenimą, nes būtent informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ji turi reikšmės visuomenei: pavyzdžiui, jo draugystė su nusikaltėliais ar įtakingais verslininkais, kuriems palankius įstatymus vėliau prakiša, net asmeninės politiko savybės, tarkim, jo polinkis į pedofiliją.
Ir Seimas svarstys šį projektą, nes įstatymus priima jis. Įstatymus, kurie vėliau tampa teisingumo įrankiais. Siūlau plačiau atsimerkti, kol akių neužrišo.
Citata: Politikas sutinka pakentėti dėl subjauroto moralinio veido, nes ir teisingumo veidas Temidė — su trūkumais.