Tauriųjų elnių kova

Tau­rių­jų el­nių ko­va

Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos vy­riau­sia­sis eko­lo­gas Rai­mon­das Gin­kus per ato­sto­gas rug­sė­jo mė­ne­sį Ža­ga­rės kraš­te fo­toa­pa­ra­tu už­fik­sa­vo el­nių ru­jos me­tu vyks­tan­čias tar­pu­sa­vio ko­vas.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Rai­mon­das Gin­kus ne­si­ski­ria su fo­toa­pa­ra­tu, tad kas­kart į ob­jek­ty­vą pa­puo­la apy­lin­kės miš­kų, pie­vų, pel­kių ke­tur­ko­jai gy­ven­to­jai ar spar­nuo­čiai.

Rug­sė­jo 17 die­ną, vaikš­čio­da­mas Ža­ga­rės kraš­to miš­kuo­se (tiks­les­nės vie­to­vės spe­cia­lis­tas ne­no­ri nu­ro­dy­ti, kad žmo­nės smal­sau­da­mi ne­pra­dė­tų va­žiuo­ti ir trik­dy­ti na­tū­ra­laus gam­tos rit­mo – aut. pa­st.), jis už­fik­sa­vo dvie­jų el­nių pa­ti­nų ko­vą maž­daug 50–150 met­rų at­stu­mu.

Pa­sak R. Gin­kaus, iš taip ar­ti pa­ma­ty­ti lau­ki­nius gy­vū­nus nė­ra pa­pras­ta. Ar­čiau pri­siar­tin­ti pa­vyks­ta bū­tent ru­jos me­tu, kai jie pra­ran­da bai­mės jaus­mą, el­gia­si ne­la­bai at­sar­giai ir bal­sais iš­duo­da sa­vo bu­vi­mo vie­tą.

„Kai ku­rio­se nuo­trau­ko­se aiš­kiai ma­ty­ti, kaip el­nias žvel­gia tie­siai į fo­toa­pa­ra­tą. Jaus­mas tik­rai iš­skir­ti­nis, ne­kas­die­nis, – įspū­džiais da­li­jo­si Ža­ga­rės re­gio­ni­nio par­ko vy­riau­sia­sis eko­lo­gas. – Ne­sis­ten­giau priei­ti per­ne­lyg ar­ti, jie pa­tys, pa­gau­ti ar­tė­jan­čios ko­vos įnir­šio, blaš­ky­da­mie­si priar­tė­da­vo. Bet ne­su gir­dė­jęs, kad el­niai pul­tų žmo­gų, brie­džiai kar­tais ga­li su­kvai­lio­ti.“

Eko­lo­gas pir­miau­sia iš­gir­do lau­žo­mų ša­kų traš­ke­sį ir mau­ro­ji­mą, o ne­tru­kus miš­ko pro­sky­no­je pa­si­ro­dė vie­nas el­nias, iš ki­tos pu­sės ar­tė­jo ki­tas. Pa­gal iš­vaiz­dą tai ga­lė­jo bū­ti su­bren­dę, gal 7–8 me­tų pa­ti­nai.

Pa­sak R. Gin­kaus, jau­ni tau­rie­ji el­niai bū­na liek­nes­ni, ne­tu­ri kar­čių, vaikš­to aukš­tai iš­kel­ta gal­va, o „se­niai“ bū­na su­kum­pę, su kar­čiais, pė­di­na nu­lei­dę gal­vas.

Žvė­rys ne­tru­kus su­rė­mė ra­gus ir pra­si­dė­jo įnir­tin­ga ko­va. Jie vie­nas ki­tą stum­dė pir­myn at­gal, su­kio­jo gal­vas, kol ga­liau­siai vie­nas jų ant­rą­jį par­bloš­kė ant že­mės pri­spaus­da­mas. Nu­ga­lė­to pa­ti­no gal­va pa­sru­vo krau­ju.

Ste­bė­jęs ko­vą re­gio­ni­nio par­ko spe­cia­lis­tas sa­kė gal­vo­jęs, kad jis net ne­be­pa­kils nuo že­mės, ta­čiau pa­ti­nas at­si­sto­jo ir grei­tai ne­šė ku­da­šių. Nu­ga­lė­to­jas žen­gė į ki­tą pu­sę iš­kė­lęs gal­vą. Vis­kas tru­ko apie de­šimt mi­nu­čių.

„Pa­si­tai­ko ko­vų, kai nu­ga­lė­ta­sis el­nias žūs­ta. Bū­na, kad smai­liu ra­gu, ko­kie bū­na jau­nų pa­ti­nų, prie­ši­nin­kas pa­dur­tas nu­krau­juo­ja. O kar­tais var­žo­vų ra­gai su­si­ra­ki­na ir nie­kaip ne­ga­li at­si­ka­bin­ti, taip ir „iš­lei­džia pa­sku­ti­nį kva­pą“, – aiš­ki­no dvi­ko­vą fo­toa­pa­ra­tu už­fik­sa­vęs spe­cia­lis­tas.

R. Gin­kus sa­ko, kad pa­pras­tai šie žvė­rys la­biau mėgs­ta miš­rius miš­kus. Fo­tog­ra­fuo­ti jam bu­vo pa­lan­ku, ka­dan­gi pa­si­tai­kė at­vi­res­nė vie­ta.

El­niai ru­jo­ja rug­sė­jo–spa­lio mė­ne­siais, o pa­ts įkarš­tis bū­na rug­sė­jo mė­ne­sį. Ta­da ypač va­ka­rais, kai ra­mu, anot R. Gin­kaus, ga­li­ma juos iš­girs­ti mau­ro­jan­čius 500 met­rų ar­ba ki­lo­met­ro at­stu­mu.

Tau­rie­ji el­niai nuo se­no­vės bu­vo įpras­ti Lie­tu­vos gi­rių gy­ven­to­jai, ta­čiau iš­ny­ko dėl ne­ži­no­mų prie­žas­čių. XX am­žiaus pra­džio­je jie vėl pa­si­ro­dė. Šiau­rės Lie­tu­vo­je tau­riuo­sius le­nius vei­sė gra­fas Dmit­ri­jus Na­ryš­ki­nas. Da­bar jie su­tin­ka­mi vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Rai­mon­do GIN­KAUS nuo­tr.

DVI­KO­VA: Įs­pū­din­ga aki­mir­ka – pa­ts dvi­ko­vos įkarš­tis.

NU­GA­LĖ­TAS: Stip­res­nis el­nias var­žo­vą par­bloš­kė ant že­mės.

ŽENK­LAI: Dvi­ko­vos ženk­las – krau­jas ant el­nio ra­gų ir pra­rėž­ta kak­ta.

SVAR­BIAU­SIA: Svar­biau­sia ko­vo­je iš­lik­ti gy­vam, nors pa­čiam el­niui gal svar­biau nu­ga­lė­ti.