Tas pa­ts, tik ki­taip

Kai bu­vau ma­ža, su ma­ma daž­nai va­žiuo­da­vo­me au­to­bu­su į kai­mą pas se­ne­lius. Iki šiol prieš akis iš­ny­ra vai­kys­tės ke­lio­nių frag­men­tai... Nuo ode­ko­lo­nų, rū­ky­tų la­ši­nių ar ki­to­kių se­no­vi­nių kva­pų mai­ša­ly­nės au­to­bu­se man pa­si­da­ry­da­vo blo­ga. Ta­da ma­ma duo­da­vo mė­ti­nę „va­li­do­lio“ tab­le­tę ir liep­da­vo lai­ky­ti po lie­žu­viu. Pa­ge­rė­da­vo iš kar­to. Tur­būt bū­tų pa­dė­jęs ir kvad­ra­ti­nis cuk­raus ga­ba­lė­lis...

Tu­rė­jau sa­vo mėgs­ta­miau­sią au­to­bu­są, o ja­me – ge­riau­sią vie­tą, iš­kart už vai­ruo­to­jo sė­dy­nės. Ir ne dėl to, kad pa­gal eti­ke­to tai­syk­les vie­ta au­to­mo­bi­ly­je už vai­ruo­to­jo nu­ga­ros yra pres­ti­ži­nė. No­rė­jau sė­dė­ti bū­tent ten, dėl... pla­ka­to. Ant per­tva­rė­lės, ku­ri sky­rė ma­no vie­tą nuo vai­ruo­to­jo, ka­bė­da­vo nuo­trau­ka su gra­žią­ja ak­to­re „iš Ame­ri­kos“. Tam­siap­lau­kė Vik­to­ri­ja Ru­fo, iš tuo me­tu po­pu­lia­raus mek­si­kie­čių se­ria­lo „Tie­siog Ma­ri­ja“, žvelg­da­vo tie­siai į ma­ne iš di­de­lio po­pie­ri­nio la­po... Vik­to­ri­ja man bu­vo la­bai gra­ži. Spė­ju, vai­ruo­to­jui – ir­gi. Juk jį kas­die­ni­nė fo­to ke­lei­vė ly­dė­jo į vi­sus marš­ru­tus... O da­bar – ki­ti lai­kai. Pla­ka­tai se­niai ne­be­ma­din­gi. Ir po­pie­ri­nių ke­lei­vių ne­be­li­ko...

Kai pa­ma­ty­da­vau Bir­žų mies­to gat­vė­mis rie­dan­tį gel­to­ną mies­to au­to­bu­są, su ke­lio­mis, iš­si­ki­šu­sio­mis ke­lei­vių gal­vo­mis, už­plūs­da­vo nos­tal­gi­ja se­niems lai­kams. Vis pri­si­min­da­vau vai­kys­tę: įsi­gi­jus au­to­bu­so bi­lie­tė­lį, bu­vo taip įdo­mu jį įdė­ti į to­kią grės­min­gą rau­do­ną dė­žu­tę ir pri­spaus­ti. Pra­muš­da­ma sky­lu­tes, ma­ža dė­žu­tė ne­gai­les­tin­gai „nu­žu­dy­da­vo“ po­pie­riu­ką, kad jis ne­be­ga­lė­tų „ke­liau­ti“ au­to­bu­su dar kar­tą. Koks trum­pas bu­vo jų gy­ve­ni­mas. Pa­na­šiai kaip dru­ge­lių, ku­rie gy­ve­na tik ke­lias die­nas ar mė­ne­sius. Bi­lie­tė­lis iki „su­šau­dy­mo“ gal ir­gi spė­da­vo ke­lias die­nas pa­bū­ti gra­žiu po­pie­riu­ku su sa­vo kai­na, iš­spaus­din­ta ant pil­vo... Vi­sa­da no­rė­jau vėl pa­va­žiuo­ti gel­to­nu mies­to au­to­bu­su. Bu­vo įdo­mu pa­ly­gin­ti, kaip vis­kas pa­si­kei­tė.

Lū­ku­riuo­ju sto­te­lė­je ne vie­na, su ma­ni­mi – dar ke­lios mo­te­riš­kės. Vi­sos ty­li ir žiū­ri vie­na kryp­ti­mi lauk­da­mos au­to­bu­so. Žvilgs­niais „už­ka­bi­na“ ir ma­ne. Ki­tos bend­ra­ke­lei­vės jau ne­beį­do­mios, o aš – nau­jo­kė... Iš to­lo pa­ma­tau ar­tė­jan­tį gel­to­ną au­to­bu­siu­ką. Man­da­giai pa­lau­kia­me, kol at­vy­kę ke­lei­viai iš­lips, ta­da įli­pa­me mes. Ne­be nau­jo­kės su­sė­da: vie­nos – au­to­bu­so vi­du­ry­je, ki­tos – ga­le, bet nė vie­na prie­ky­je. Nu­si­per­ku bi­lie­tą, ku­rį vai­ruo­to­jas iš­spaus­di­na ir man pa­duo­da. Vis­kas. Pra­dur­ti sky­lu­čių jau ne­be­rei­kia. Grės­min­gos rau­do­nos dė­žu­tės–„žu­di­kės“ ir­gi ne­bė­ra. O bi­lie­tė­lis ne­be toks gra­žus kaip vai­kys­tė­je... Ran­ko­je lai­kau ma­žą po­pie­riu­ką, pa­na­šų į ne­rei­ka­lin­gą če­kį iš par­duo­tu­vės, ku­ris daž­niau­siai at­si­du­ria šiukš­lia­dė­žė­je ar­ba ne­man­da­gių pir­kė­jų pa­lie­ka­mas tie­siog prie ka­sos. Kaip neį­do­mu...

At­si­sė­du pir­mo­je ke­lei­vio vie­to­je už vai­ruo­to­jo. Ma­tyt, iš įpro­čio. Jo­kių pla­ka­tų nė­ra... Pa­gal­vo­ju: na, jei­gu ir bū­tų, vien dėl to prie­ky­je da­bar tik­rai ne­be­sė­dė­čiau. Aš jau užau­gau. Ro­dos, ne­be­li­ko nie­ko, kas su­grą­žin­tų į tą nuo­sta­bią vai­kys­tę...

Iki iš­vy­ki­mo lai­ko, nu­ro­dy­to tvar­ka­raš­ty­je, li­ko ke­lios mi­nu­tės. Ty­lu, nie­kas ne­šne­ka apie pra­stą svei­ka­tą, blo­gus orus, ar jau „už­kni­su­sį“ ko­ro­na­vi­ru­są. Vai­ruo­to­jas iš­jun­gia au­to­bu­so va­rik­lį. Tur­būt rū­kys. Bet ne, dar blo­giau: iš­si­trau­kia iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną ir de­monst­ra­ty­viai pa­sta­to ant pa­ne­lės. In­ter­ne­te su­ran­da kaž­ko­kią ru­siš­ką „čias­tuš­ką“ su vaiz­do kli­pu ir vi­su gar­su ją pa­lei­džia. Vi­si klau­so­mės. Nė­ra kur dė­tis. Kram­tau sau lū­pas, nes bai­siai ima juo­kas. O kai juok­tis ne­va­lia, kri­zen­ti no­ri­si dar la­biau. Bet rei­kia tvar­dy­tis, juk sė­džiu pa­čia­me prie­ky­je. At­sig­rę­žiu at­gal: mo­te­rys – be emo­ci­jų, kiek­vie­na su sa­vo min­ti­mis. Gal joms tai jau įpras­ta, o gal, pa­tin­ka... Įpu­sė­jus links­my­bėms, vai­ruo­to­jas su­stab­do mu­zi­ki­nį įra­šą, lai­kas va­žiuo­ti. Tur­būt pa­baigs klau­sy­tis ki­to­je sto­te­lė­je. Pa­ju­da­me mies­to cent­ro link.

Ke­lio­nė trum­pa, bet sma­gi. Man pa­ti­ko. Po to dar va­žia­vau ne kar­tą, bet sa­vo mėgs­ta­mų dai­nų vai­ruo­to­jas jau ne­bet­rans­lia­vo. Per ke­lis de­šimt­me­čius daug kas pa­si­kei­tė, iš­ny­ko, at­gy­ve­no. Bet anų lai­kų žmo­nės li­ko to­kie pa­tys... Nie­kas jų jau ne­pa­keis. Ir ne­rei­kia. Kas gi ta­da pa­dė­tų su­grįž­ti į tą iš­siilg­tą vai­kys­tę...