Naujausios
Su Jurga mokėmės „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje, toje pačioje klasėje. Perskaičiusi šį gražų pamąstymą, kurį buvusi klasės draugė parašė savo gimimo dieną, negalėjau juo nepasidalinti. Ir nepakalbėti su ja apie svajones, sugrūstas į lagaminą, kurį mergina visada tempia su savimi...
„Dar vakar mažutės, švelnios pėdutės žengė smėlėtu taku. Smiltelės kuteno pirštukus, veidukas linksmai juokėsi... Pėdutės norėjo šokinėti, bet sunkus lagaminas neleido. Ten juk buvo tiek daug daiktų, bet svarbiausia, lėlė, ir žinoma, akiniai. Kaip gi be jų. Akiniai buvo dideli, dideli, kad dengė kone pusę veido... O stiklai – rožiniai, mano mėgstamiausia spalva. Kai pavargdavau, numesdavau seną lagaminą į šalį ir linksmai šokinėdavau po balas. Kelias buvo tolimas. Tiesą sakant, tikslo neturėjau, nežinojau, kur turiu eiti, tiesiog ėjau... Saulė jaukiai šildė, o švelnus medžių ošimas glostė mano plaukus. Kažin, ar man tik pasirodė, ar lagaminas tikrai pasidarė sunkesnis? Tikriausiai pasirodė... Nors... Taip, jis iš tiesų pasunkėjo. Juk ten įdėjau svajonę. Teks kažką išmesti, kitaip nebegalėsiu eiti. Gaila buvo lėlytės, bet ką jau padarysi. Eidama svajojau toliau. Kai turėsiu tokius sparnelius kaip drugelio, pakilsiu aukštai, aukštai pas saulutę, džiaugsiuosi puriais debesėliais...
Kartais įsitaisau minkštai ant samanų. Užmigti sunku, juk buvau pripratusi, kad šalia visada gulėtų lėlė... Reikės atprasti, grįžti atgal – per vėlu. Einu toliau. Naujomis svajonėmis pildomas lagaminas vis sunkėja. Kelyje palieku vis daugiau daiktų iš lagamino... Staiga pakilo vėjas. Ėmė taršyti mano plaukus, jie vėlėsi. Nebežinojau, ar einu teisingu keliu, o gal reikėjo pasukti..? Iš lagamino išskridusios svajonės priminė, jog turiu dar daug ką padaryti ir nesvarbu, kuriuo keliu bekeliaučiau. Tuomet supratau, jog mano kelias – spygliuotas. Švelnus smėliukas jau nebekutena mano pirštukų. Labiausiai gaila paliktų akinių. Rožinių. Jie buvo tokie gražūs. Deja, teko. Pasaulis nušvito kitomis spalvomis. Stoviu. Su pilnu svajonių lagaminu...“
Svajonė pralenkė darbą
Jurga baigė maisto technologijos studijas Utenoje. Susidomėjo šia sritimi, nes augindama vaikus daug gamino, patiko eksperimentuoti, tad nusprendė pasigilinti labiau.
- Man teko dirbti įvairius darbus, bet dauguma jų buvo susiję su maisto pramone. Baigusi mokslus, jau galėjau dirbti kvalifikuotą darbą, vienoje įmonėje buvau kokybės vadove, o dabar – dietistė „Drugelio“ lopšelyje-darželyje,- pasakojo mergina.
Tačiau nė vienas darbas Jurgos taip „neužkabino“, kaip vienas jos atrastas pomėgis. Mintyse nuo pat mažens gyveno svajonė iššokti parašiutu...
Norėjo skristi
Lėktuvai, skraidymas ir ypač parašiutai Jurgai nuo vaikystės atrodė kažkas nepaprasta. Kai matydavo skrendantį lėktuvą, turbūt kaip daugelis vaikystėje, jam mojuodavo ir ištiesusi rankas į šalis bėgiodavo įsivaizduodama, kad skrenda. Visada norėjo skristi.
- Matydama skrendantį lėktuvą visai pamesdavau galvą: pasileisdavau per pievą vaidindama, kad pati skrendu. Arba, ištiesusi rankas į šalis „skraidydavau“ nuo akmenų, kurie man, vaikui, atrodydavo daug didesni negu dabar... Žiūrėdama į lėktuvą danguje galvodavau: o kas nutiktų, jeigu žmogus iš jo iškristų, ar jis galėtų skristi, kaip išsigelbėtų? Kai sužinojau apie parašiutus, nenustojau apie juos galvoti, vis svajojau su juo iš to lėktuvo vieną kartą „iškristi“,- kalbėjo Jurga.
Svajonė išsipildė
Apie Jurgos svajonę žinojo visi artimieji, ji visada apie tai kalbėdavo. Neiškentusi nuolatinių kalbų apie išsvajotą šuolį parašiutu, Jurgai staigmeną gimtadienio proga bandė padaryti draugai. Deja, nesėkmingai.
- Tai nutiko prieš 8 metus. Pamenu, tą rytą lijo. Atvažiavo sesuo su mano draugu Lauru ir sako: „Važiuojam!“, o kur – neatskleidė. Važiuojant darėsi neramu ir pikta, galvojau, kad geriau būčiau dar pamiegojusi. Paskui supratau, kad vykstame į Šiaulius, žinojau beveik visus Lietuvos aerodromus... Pasirodo, sesuo gimtadienio proga buvo užsakiusi šuolį parašiutu, deja, dėl prasto oro šokti negalėjome. Po to mano svajonė dar labiau man nedavė ramybės, juk jau buvau prie jos taip arti,- pasakojo Jurga.
Po kelių mėnesių mergina vis tiek iššoko. Be dvejonių, baimės ar žingsnelio atgal, ėmė ir iššoko. Iš kilometro aukščio. Paklausta, kaip jautėsi įgyvendinusi savo vaikystės norą, Jurga kalbėjo:
- Iš tiesų savo pirmojo šuolio nelabai atsimenu, nes emocijų buvo per daug. Tik žinau, kad buvo nerealu. Grįžusi namo negalėjau atsigauti visą savaitę: dalinausi įspūdžiais su savo draugu, niekaip neužsičiaupiau. Jam turbūt mano kalbos įgriso, tad padovanojo man dar dešimt šuolių parašiutu, tikėdamasis, kad bus gana ir svajonė skraidyti pati išskris iš mano galvos. Bet labai klydo...
Nebegalėjo sustoti
Po antrojo šuolio Jurga nebegalėjo sustoti. Ėmė klausinėti specialistų, ką daryti toliau, kad savo gyvenimą susietų su parašiutais.
- Jaučiau, kad man to niekada nebus gana. Draugas gal ir gailisi, o aš jam už tai esu labai dėkinga. Šiaulių parašiutininkų klubo nariai pamatė, kad dėl šuolių esu pamišusi, tad pasiūlė iššokti kartu su instruktoriumi. Su instruktoriumi šokama iš trijų kilometrų aukščio, laisvas kritimas, kurio kiti taip bijo, trunka ilgiau. Kai išbandžiau šį šuolį, jaučiausi kaip nesava: visos emocijos virė, nusileidusi ant žemės negalėjau net kitiems apibūdinti, koks tai nuostabus jausmas. Tos kelios sekundės iki kol išsiskleidžia parašiutas yra priežastis, dėl ko visa tai darau. Tuomet jaučiu, kad galiu skristi, nors ir labai trumpai, vis tiek... Atsiveria neapsakomo grožio vaizdas, nespėju dairytis, visur taip gražu... O parašiutui išsiskleidus, ta euforija pamažu nyksta, nes jaučiu, kad mane jau kažkas laiko, kad nebeskrendu, o tik sklendžiu, – pasakojo mergina.
Po metų Jurga baigė specialius kursus, įgijo kvalifikuotos parašiutininkės licenciją. Kursai merginą išmokė daug dalykų: kaip savarankiškai nusileisti ant žemės, kai instruktorius per raciją nebekontroliuoja, kaip valdyti savo kūną kritimo metu ir daug kitų dalykų.
Atsakinga už parašiutų paruošimą
Dabar Jurga tiek daug nebešokinėja. Jau ketveri metai savaitgaliais Šiaulių parašiutininkų klube paruošia parašiutus šuoliams, savo malonumui, tai dar vienas jos hobis. Paklausta, kodėl nebešokinėja, mergina kalbėjo:
- Buvo metas, kai tam tikri dalykai paveikė mano asmeninį gyvenimą. Tuomet nebenorėjau nieko... Bet kolegos manęs pasigedo ir jų dėka vėl įsiliejau į parašiutininkų gyvenimą. Nebegaliu gyventi be jausmo, kurį patiriu kai liečiu parašiutą ar jaučiu jo kvapą. Anksčiau, niekada nemaniau, kad paruošti parašiutą, kad šis teisingai išsiskleistų reikia daug pastangų, nes man jis visada jau būdavo paruoštas. Dabar manau kitaip – tai ypač atsakingas ir kruopštus darbas, turiu užtikrinti saugų ir kokybišką šuolį žmogui, kuris galbūt taip pat visą gyvenimą apie jį svajojo.
Aerodrome būna visko
Praleisdama savaitgalius Šiaulių parašiutininkų klube, Jurga sutinka daug žmonių, visi – su savo istorijomis. Pasak merginos, vieniems iššokti parašiutu – svajonė, tokie žmonės dažniausiai sugrįžta. Kiti šoka vien dėl to, kad gavo šią pramogą dovanų ir daugiau į aerodromą nebegrįžta. Pasitaiko ir piršlybų, Jurga pasakojo, kaip kartą vaikinas pasipiršo merginai, kuri besileisdama parašiutu ant žemės išvydo didelėmis raidėmis užrašytą prašymą tekėti...
Didžiausias turtas – šeima
Jurga – Krašto apsaugos savanorių pajėgų narė. Sūnus Paulius ir dukra Liepa – šauliai. Paulius vienas iš nedaugelio jaunųjų žvalgų Lietuvoje. Dukra lanko karate treniruotes, 2018 metais tapo Baltijos šalių čempione. Draugas Lauras, kurį Jurga vadina savo vyru – medžiotojas. Nors pora kartu jau penkiolika metų, tuoktis neskuba, sako, gerai ir taip.
- Mano šeima man pati brangiausia. Puikus vyras, kuris mane visada skatina judėti į priekį, nesustoti, nuoširdžiai palaiko. O mūsų vaikai – tikri šaunuoliai, labai jais didžiuojamės,- kalbėjo Jurga.
Myli gamtą ir gyvūnus
Jurga labai myli gyvūnus, rūpinasi stirna Lūna, kuri į šeimos sodybą Kojeliškiuose atklydo visai mažytė ir sužeista. Bet pagijo ir jau ketvirtus metus stirna atsidėkoja šeimai savo apsilankymu ir draugyste. Neseniai pradėjo auginti bites. Ar nebuvo baisu?
- Bičių bijoti nereikia, reikia bijoti žmonių. Turbūt gamtoje nėra didesnio darbininko už bitę. Nepaprastai įdomios būtybės, labai mėgstu stebėti kaip jos dirba. Auginti bites buvo dar viena mano svajonė, bet bijojau, kad galiu būti joms alergiška, tad vis nedrįsau. Pernai viena močiutė man pasiūlė priimti jos bites, nes sveikata nebeleido jų prižiūrėti. Buvo puiki proga įgyvendinti dar vieną norą, tad iš karto sutikau ir iki šiol su darbininkėmis sėkmingai draugaujame, – džiaugėsi mergina.
Darbas Biržų lopšelyje-darželyje „Drugelis“, parašiutai, savanorystė. Paklausta, apie laisvalaikį, Jurga atsidūsta:
- Laisvalaikiui laiko lieka mažai, bet kai tik gaunu progą, stengiuosi pabūti kuo ilgiau su šeima. Vaikai dažniausiai vasaras praleidžia stovyklose, o mes su vyru labai mylime gamtą. Kartais dviese pabėgame į mišką. Ten gera pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, pabūti vienumoje, apkabinti medį, mintyse su juo pasikalbėti...
Svajonių lagaminas
Paklausta, ar tas svajonių lagaminas tikrai vis dar pilnas, Jurga patikino:
- Svajonių turiu visada. Kartais gal ir per daug tikslų užsibrėžiu, sunku paskui viską aprėpti, bet ką darau, padarau iki galo. Svajones, kurioms galbūt dar ne metas išsipildyti, visada nešiojuosi su savimi ir neketinu niekur to lagamino išmesti...
