Naujausios
Sunkus girtumas direktorei kainavo darbą ir 14 eurų
Trisdešimt septynerius darbo metus Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekoje, iš jų dešimt – direktore, akimirksniu nubraukė alkoholis. Darbe rasta neblaivi Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekos direktorė Rūta Žirgulytė nuo sausio 13-osios yra bedarbė.
„Pati kalta“, – atvirai sako R. Žirgulytė.
Galima išsigelbėti anksčiau, negu alkoholis žmogų nubloškia į tragediją, sako specialistai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Rytą – sunkus girtumas
Gruodžio 15 dieną 10.30 valandą į Šiaulių apskrities P. Višinskio viešąją biblioteką buvo iškviesta policija. Bibliotekos darbuotojai pranešė, kad įstaigos direktorė R. Žirgulytė darbe yra neblaivi.
Policijos pareigūnų alkoholio matuoklis pusę vienuolikos ryto fiksavo 2,54 promilės – sunkų girtumo laipsnį. Su matuoklio rodmenimis R. Žirgulytė sutiko ir pati pasirašė patikrinimo protokolą.
Šiuo metu atvejį dėl R. Žirgulytės tirianti Valstybinė darbo inspekcija, vadovaudamasi Administracinės teisės pažeidimo kodeksu, paskyrė jai 14 eurų baudą. Tai patvirtino Šiaulių skyriaus vedėjas Zenonas Griguola. Maža bauda jai skirta dėl to, kad toks nusižengimas fiksuotas pirmą kartą.
Pasitraukė be „blogo įrašo“
Kultūros ministerijos Muziejų, bibliotekų ir archyvų skyriaus vedėja Rūta Pileckaitė vakar „Šiaulių kraštui“ teigė jau mačiusi R. Žirgulytės prašymą atleisti iš darbo jai pačiai prašant ant kultūros ministro Šarūno Biručio stalo.
R. Pileckaitės teigimu, R. Žirgulytė buvo atvykusi į ministeriją, kalbėjosi su kancleriu. „Buvo sutarta, kad ji išeis savo noru, kad nereikėtų daryti blogo įrašo, jeigu žmogus yra atleidžiamas su papeikimu ar nuobauda“, – sakė R. Pileckaitė.
Ar ministerija anksčiau nebuvo gavusi pranešimų dėl R. Žirgulytės galimo piktnaudžiavimo darbe alkoholiu?
R. Pileckaitė teigė, kad ministerija gruodžio 15-osios rytą sulaukusi neprisistačiusio asmens skambučio apie tai, kad R. Žirgulytė neblaivi darbe.
„Gali būti visokių kalbų, išmislų... Bet netrukus gavome policijos pranešimą faksu ir jos pačios pasirašytus dokumentus, tai jau yra įvykęs faktas. Ministerijai buvo staigmena, bet kai pabandėme kolektyvo paklausinėti, supratome, kad kolektyvas su tuo susidurdavo“, – sakė ministerijos atstovė.
R. Pileckaitė sakė, jog į bibliotekos vadovo pareigas bus skelbiamas konkursas, o dėl R. Žirgulytės – „gal ir biblioteka jai dar rastų kokią vietą“.
Kaltina save
„Taip ir atsitiko... Aš su viskuo sutinku ir išeinu iš darbo... P. Višinskio biblioteka – mano pirma ir vienintelė darbovietė“, – išaiškėjus įvykio aplinkybėms vakar „Šiaulių kraštui“ išgyvendama dėl įvykio sakė R. Žirgulytė.
„Skundikų nemėgstu, bet negaliu turėti jiems priekaištų, nes jie – teisūs“, – sakė R. Žirgulytė.
Sausio 13-oji – paskutinė R. Žirgulytės darbo diena bibliotekos direktorės pareigose.
„Ką padarysi, pati kalta, kad taip nutiko. Aš dabar turiu Darbo biržą“, – baigė trumpą pokalbį R. Žirgulytė.
Dešimtmečius kurta karjera nubraukta akimirksniu
Liepos 6-ąją 60-metį švęsianti R. Žirgulytė į Šiaulių apskrities P. Višinskio viešąją biblioteką atvažiavo dirbti 1979 metais tiesiai po studijų Vilniaus universitete. Iš pradžių dirbo bibliotekininke, vėliau – moksline sekretore, nuo 1984 metų – direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams.
Nuo 2006 metų lygiai dešimt metų ji vadovavo didžiausiai apskrities viešajai bibliotekai.
Kvalifikaciją kėlė stažuotėse Austrijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos viešosiose bibliotekose. Buvo Šiaulių apskrities Kultūros ir meno tarybos narė. Dalyvavo bibliotekų asociacijos konferencijose Vengrijoje, Škotijoje. Rašė straipsnius.
R. Žirgulytė – Lietuvos bibliotekininkų draugijos narė, iki 2007 metų šios draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė.
2006 metais apskrities viršininkas Alvydas Šedžius R. Žirgulytei įteikė garbės ženklą „Už nuopelnus Šiaulių apskričiai“.
Redakcijos archyvo nuotr.
PRARADIMAS: Sausio 13-oji – paskutinė Rūtos Žirgulytės darbo diena Šiaulių apskrities P. Višinskio bibliotekos direktorės pareigose.
SPECIALISTO KOMENTARAS
Išsigelbėti būtina padėti
Jelena KUZNECOVA, Šiaulių centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro psichiatrė, narkologė:
– Žinomiems, aukštas pareigas einantiems žmonėms ieškoti pagalbos, kaip išbristi iš alkoholizmo, neretai koją pakiša baimė, jog apie tai sužinos visuomenė. O ta baimė kyla iš tuščiagarbiškumo, išdidumo, nepripažinimo, kad žmogus turi problemų dėl alkoholio.
Neretai tai, kad žmogus turi alkoholizmo problemą dangsto ne tik pats asmuo, bet ir jo artimieji. Neva tokias aukštas pareigas užimančiam, žinomam, visuomenei nusipelniusiam žmogui nepatogu būti alkoholiku.
Absoliuti nesąmonė dėl tokių priežasčių slėpti sunkią ligą. Alkoholizmas vis tiek anksčiau ar vėliau išryškėja, tik su žymiai skaudesnėmis pasekmėmis, nei galėjo būti.
Egzistuoja auksinė taisyklė, kol žmogus nepripažįsta ir nenori gydytis nuo alkoholizmo, nieko nepadarysi. Tačiau žmogui reikia padėti suvokti, kad jam reikia gydytis, padėti pamatyti savo problemą.
Jeigu žmogus nenori, jam nepadėsi, bet žinau, kad didžioji dalis nori išsivaduoti iš savo problemos, tik nežino, kaip. Yra daugybė pagalbos rūšių, įmanoma net anoniminė pagalba, internetas pilnas patarimų. Nelikite vieni su savo bėda.
Tam yra artimieji, draugai, bendradarbiai. Manau, kad kažkam iš kolektyvo narių turi užtekti drąsos pasikalbėti su geriančiu žmogumi apie jo ligą, net jei jis įmonės ar įstaigos viršininkas. Ar viršininkas ne žmogus? Ar geriau, kai viršininkas visiškai įklimpsta, praranda darbą, sveikatą? Manau, žymiai žiauriau yra tylėti visiems, kurie mato bėdą, iki tol, kol atsitiks nepataisomų dalykų.
Kol kas niekas su alkoholizmo liga nesusitvarkė pats, be pagalbos. Čia galioja ta pati patarlė: vieną žabelį lengvai sulaužysi, o surištus į krūvą – niekaip.
Žinoma, reikia mokėti surasti būdų, kaip pasikalbėti ir padėti pradėti gydytis nuo alkoholizmo. Tam yra specialistai, Psichikos sveikatos centrai, narkologai, kuriems galima pasiskambinti ir pasiklausti, kaip kalbėti kiekvienu konkrečiu atveju, kad žmogus norėtų gydytis, kaip jam padėti apsispręsti.
Alkoholizmas neaplenkia ne tik žinomų menininkų, architektų, dainininkų, dirigentų, aktorių, bet ir gydytojų. Net ir jie, suvokdami, kad alkoholizmas yra baisi liga, žiauriai paslysta ir be pagalbos neišsikapsto.
Palyginkime du pavyzdžius – Vytautą Šapranauską ir Džordaną Butkutę. Vienas jų atsikėlė iš pelenų ir žiba, spindi, nes išdrįso kalbėti apie savo problemą, o kitas išėjo iš gyvenimo, nes tylėjo ir slėpė savo bėdą.