Naujausios
Sukilimo paslaptis reikalauja dėmesio
Pernai Lietuva minėjo 1863 metų sukilimo 150-ąsias metines. Buvusios mokytojos šeduvietė Emilija Brajinskienė ir Šeduvoje (Radviliškio rajonas) užaugusi Ona Plungaitė – Jansonienė tikina, kad laikas minėti svarbias Lietuvai datas ne renginukais, o realiais atminimo darbais, svarbiais visos šalies istorijai.
Moterys tikina žinančios, kur Šeduvos pašonėje yra palaidoti 1863 metų nužudyti sukilėliai. Palaikų gali būti dešimtys. Radviliškio rajono valdžia, kuriai buvo pranešta apie žudynių vietą, kol kas trypčioja vietoje – gal tyrinės, gal pažymės, gal susidomės.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
1939 metais atkasti kaulai
Žinoma dainininkė, kraštotyrininkė E. Brajinskienė, daugelio vadinama Šeduvos Baba, ir O. Plungaitė – Jansonienė, šiuo metu gyvenanti Karčemose, lydi mus siaurute Maniežo (Maniežiaus) gatvele į Šeduvos miesto pakraštį, vadinamą Šeduvos viensėdį.
Pasibaigus gatvei, lauko keliuku už kokių 500 metrų moterys parodė O. Jansonienės tėviškę, geltonai dažytą namą tačiau jau išdaužytais langais ir išgriautomis krosnimis.
Namas buvo pastatytas 1939 metais, sklypas buvo beveik 9 hektarai žemės, šalia prateka Makoniškės upelis. Ir Ona, ir Emilija, pažįstamos nuo pat mažų dienų ir gyvenusios netoliese viena kitos, tuomet teturėjusios po devyneris metus. Onos mama Ksavera Plungienė viena su keturiais vaikais sunkiai statėsi namus. Šeimos tėvas tuo metu gyveno Amerikoje.
Įsikėlus K. Plungienei su vaikais į naująjį namą, reikėjo daržovių sandėlio, nes rūsio neturėjo. Šeima sumanė iškasti duobes tiesiog žemėje, netoli namo ir daržinės, kad ten galėtų laikyti daržoves.
„Bekasant duobes radome daug žmonių kaulų. Paėmiau su kitais vaikais tris kaukoles ir nunešėme į Šeduvos mokyklą, kurią lankėme, gamtos mokytojai Slavėnienei. Mokytoja tas kaukoles naudojo pamokose, kaip parodomąją priemonę“, – pasakojo O. Jansonienė 75-erių metų senumo įvykius.
Senieji žmonės žinojo paslaptį
Po Šeduvą greitai pasklido kalbos, kad K. Plungienės kieme rasta žmonių kaulų, kaukolių.
„Mano dėdė Rusteika gyveno šalimais K. Plungienės. Su vaikais buvome atėję į tas duobes Plungienės kieme, rinkome kaulus, o Rusteikiukai ant tvoros kabino tas kaukoles. Daugybę kaukolių iškabinėjo. Tėvai Rusteikos pamatė, išsigando, surinko tas kaukoles. Tačiau nežinau, kur jas palaidojo: ar nunešė į kapus, ar užkasė ten, kur jos buvo rastos“, – pasakojo E. Brajinskienė.
Maniežo gatvelėje gyvenę seni žmonės: Kotryna Savickienė, kuriai 1939 metais buvę apie 90 metų, Teklė Šukienė, Rozalija Bagdonienė, Juška, Skačkauskienė, Rimkai (kai kurių vardų E. Brajinskienė nebepamena) pradėjo kalbėti, kad čia buvo palaidoti metiežnikai (sukilėliai).
1863 metų sukilimas vyko ir Šeduvoje, Baisogaloje, kurias skiria vos 14 kilometrų.
„Vienus sukilėlius caro kariuomenė išvarė į tremtį – į Sibirą, į Novosibirską, o kitus, kaip yra pasakoję seni žmonės, sušaudė, o jų kūnus vežė prie pat kareivių poligono maniežo, už dabartinės Maniežo gatvelės, sumetė į duobę ir užkasė“, – pasakojo, ką girdėjusi iš senų žmonių, kurių jau seniai nebėra tarp gyvųjų, E. Brajinskienė.
Maniežo gatvė mena caro kareivius
Spėliojimus, kad toje vietoje, kurią nurodė E. Brajinskienė ir O. Jansonienė tikrai galėjo būti susidorota su sukilėliais, sustiprina ir tai, kad prie Šeduvos buvęs caro kareivių poligonas.
Už dabartinės Maniežo gatvės kiek kairiau už kokio puskilometrio yra Plungių namas, o kiek dešiniau gatvelės gale caro laikais stovėjo caro kariuomenės poligonas ir buvo įrengtas karo arklių maniežas, kur laikydavo ir treniruodavo arklius.
Nuo tų laikų gatvelė ir gavo Maniežo vardą, tik nedaugelis bežino, su kokiu maniežu ji gavo tą pavadinimą.
Senieji Maniežo gatvės gyventojai yra pasakoję E. Brajinskienei, kad caro kariuomenės arkliams į poligoną atveždavo rudo cukraus. Žmonės kareiviams nešdavo lašinių, dešrų ir mainydavo į tą rudąjį cukrų.
Kelionė į Sibirą – į Šeduvą ir Baisogalą
Apie minėtą šeduvių ir baisogaliečių sukilėlių šeimų tremtį į Novosibirsko sritį, Vengerovo rajoną, E. Brajinskienė saugo 1988 metų žurnalo „Jaunimo gretos“ 6 numeryje spausdintą žurnalisto Antano Marcinkevičiaus straipsnį. 1988 metais sukako 125 metai nuo 1863 metų sukilimo.
Žurnalistas pasakoja apie Sibire, Vengerovo rajone įkurtus Baisogalos ir Šeduvos kaimus, kuriuose jis lankėsi.
„... Šeduvą ir Baisogalą įkūrė Sibire ne šiaip atsikėlėliai iš Lietuvos, (...) o caro valdžios ištremti valstiečiai, dalyvavę sukilime arba jį rėmę, pabėgę nuo Muravjovo Koriko represijų. Šių kaimų senbuviai pasakojo man iš tėvų ir senelių girdėję, kaip pėsčiomis, arkliais traukę į Sibirą valstiečiai iš Lietuvos, kokius sunkumus įveikę ilgoje kelionėje.
Lietuvos šeduviečiai ir baisogaliečiai, kovodami prieš baudžiavą, ne kartą pridarė nemalonumų caro valdžiai. (...) 1861 metais (?) Baisogalą buvo užėmę J. Goštauto vadovaujami sukilėliai. Jie paėmė į nelaisvę apie 100 caro kareivių. Baisogalos ir Šeduvos kaimų gyventojai aktyviai dalyvavo ir 1863 metų sukilime. Sukilėlių būrys, vadovaujamas valstiečio Adomo Bitės, užpuldinėjo dvarus, rekvizavo maistą, sunaikino Baisogalos valsčiaus raštinę“.
A. Marcinkevičius Novosibirsko srityje buvo sutikęs daug 1863 metų tremtinių iš Šeduvos ir Baisogalos. Buvęs net toks atsitikimas, kad vietinio kolūkio pirmininkas, lietuvis, tremtinys Stanislovas Gudaikis, pamatęs girtą traktorininką, taip pat lietuvį, sugėdinęs: „Atvažiuoja štai korespondentas iš Lietuvos, parašys jis, kad tu, girtuokliauji, skaitys tavo tautiečiai Lietuvoje, bene nebus tau gėda?... Traktorininkas staiga surimtėjo ir tarė: „Lietuvio garbės žodis, daugiau, direktoriau, išgėręs nosies nekišiu į gatvę“, – rašė A. Marcinkevičius.
Šeduvių ir baisogaliečių sukilimų vadai
Iš šio A. Marcinkevičiaus straipsnio galima daryti išvadą, kad kovos Šeduvoje ir Baisogaloje buvo gana aršios, o tai ir galėję nulemti, kad iš Šeduvos ir Baisogalos buvo ne tik ištremtų, bet ir nužudytų sukilėlių.
Dar viena galima versija, kad prieš daugelį metų rasti 1831 metų sukilėlių palaikai.
Konferencijos, įvykusios 2006 m. spalio 14 dieną Burbiškio dvare, pranešimuose teigiama, kad Jonas Goštautas, prasidėjus 1831 metų sukilimui, suorganizavo būrį, su kuriuo Baisogaloje užėmė ceihauzą (ginklų saugyklą), paėmė į nelaisvę apie 100 kareivių. Vėliau vadovavo Šiaulių apskrities sukilėlių raitininkams. Baigiantis sukilimui, su generolo H. Dembinskio daliniais pasitraukė į Varšuvą, po to perėjo Vokietijos sieną ir atsidūrė Prancūzijoje.
Apie 1863 metų sukilėlių vadą Adomą Bitę, minimą žurnalisto A. Marcinkevičiaus straipsnyje, radome žinių P. Juknevičiaus straipsnyje „Sukilėlių vadas Adomas Bitė // Daugyvenės krašto šviesuoliai“ (Panevėžys, Tėvynė, 2009).
Adomas Bitė (Bitis), kilęs ir gyvenęs Radviliškio rajone, prasidėjus sukilimui 1863 metais įstojo į T. Kušleikos vadovaujamą būrį. Čia jis buvo kariniu organizatoriumi: verbavo jaunimą į T. Kušleikos ir P. Bagdonavičiaus būrius. Vėliau perėmė vadovavimą būriui, kurį jam paskyrė Antanas Mackevičius, lietuvių kunigas, vienas iš 1863 metų sukilimo vadų. Sukilėliai naikino carinės valdžios dokumentus. (...) A. Bitė su savo būriu buvo Legečių, Mažuolių, Baisogalos, Ropo bei Šemetos miškuose.
1863 metų pabaigoje Adomas Bitė davė savo kovotojams pinigų, patarė žiemą kaip nors praleisti, o pavasarį vėl susirinkti. Palikęs būrį valstiečiui Vincentui Povilanskiui, A. Bitė išvyko į Prancūziją. Beveik 20 metų jis dirbo žibintininku Paryžiaus gatvėse. Žinoma, kad Adomas Bitė kartu su daugeliu emigrantų 1871 metais dalyvavo Paryžiaus komunos kovose.
Jo vadovautame sukilėlių būryje buvo apie 100 pėstininkų ir 15 raitelių. Ginklus teturėjo tik apie pusė būrio vyrų. Būryje žmonės nuolat nesilaikė: vieni pabėgdavo, kiti patekdavo į nelaisvę ar žūdavo.
Sukilėlių vadas Adomas Bitė mirė apie 1884 metus Paryžiuje. Jam išvykus į užsienį, šeimos nariai buvo ištremti į Sibirą."
Iš Novosibirsko sugrįžusi daina
E. Brajinskienė prisiminė, kad ir ji buvo susitikusi 1863 metų sukilimo Šeduvoje ir Baisogaloje tremtinių palikuonių.
E. Brajinskienės suburtas ir vadovaujamas ansamblis „Šeduva“ maždaug prieš 20 metų buvo pakviestas koncertuoti į Vilniaus konservatoriją.
Scenoje varžėsi keli kolektyvai, kas kokią gražesnę ir dar negirdėtą dainą uždainuos. „Šeduvos“ ansamblis uždainavo: „Gaidžiuos kėliau, žirgelį šėriau, išaušus pabalnojau, ant pietų tenujojau“.
„Šalia manęs sėdėjo senyva moteris. Manęs ji ir klausia, kodėl mes visos dainos nedainuojam. Sakau, kad tiek temokam. Ji uždainavo, o mes turavojom. Po koncerto paklausiau, iš kur ji tą dainą moka. Ji pasakė, kad esanti šeduvė – Ieva Lazutkaitė–Šulienė“, – prisiminė E. Brajinskienė.
Moteris papasakojo, kad kai ji dar nebuvo gimusi, jos šeimą po 1863 metų sukilimo išvežė į Sibirą, Novosibirsko sritį, į vėliau lietuvių tremtinių įkurtą Baisogalos kaimą.
Jos tėvai dainuodavo. Tėvai išsivežė į Sibirą šeduvių dainas.
„Matot, kokį ratą apsuko daina – per Novosibirską vėl sugrįžo į Šeduvą. Dainos nemiršta, jos su žmonėmis buvo ištremtos į Sibirą ir vėl sugrįžo į tėviškę – Šeduvą“, – pasakojo E. Brajinskienė.
I. Lazutkaitė – Šulienė iš Sibiro grįžo gyventi į Vilnių. Ja, kaip senovinių šeduvių dainų žinove, susidomėjo žinomos etnomuzikologės Laima Burkšaitienė, Daiva Vyčinienė, Lina Vilienė.
Kad dar kartą nenueitų užmarštin
Kodėl taip ilgai saugota paslaptis apie galimai sukilėlių palaikus?
„Tada mums, vaikams, nelabai rūpėjo, kas tie sukilėliai. Kad 1863 metų sukilimas Šeduvoje buvo, tai visi žino, bet smulkmenų ir išlikusių liudijimų nedaug“, – pasakojo E. Brajinskienė.
Minint 150 metų 1863 metų sukilimo sukaktį E. Brajinskienė su drauge O. Jansoniene prisiminė vaikystės atsitikimą su kaukolėmis.
„Brūkštelėjo per savimeilę. Kaip čia dabar, kad Šeduvoj nėra žinių apie sukilimą?! Klausiau vietos istorikų, valdininkų – nežino. Nežinot, pasiklauskit! Juk šitiek žmonių nukentėjo. Palaidoti prie Šeduvos, aišku, kad vietiniai metiežnikai, iš kur kitur veš?! Mini sukaktis lankstinukais, o kad čia mėtosi sukilėlių kaulai – niekam neįdomu. Nutarėme su Onute kalbėti, nes skaudu būtų į kapus nusinešti tokį svarbų Lietuvos istorijai įvykį. Mūsų nebeliks – liks amžina užmarštis“, – dėstė garbaus amžiaus E. Brajinskienė.
Valdininkas žada „žiūrėti“
Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vytautas Simelis pripažino, kad jam E. Brajinskienė yra pasakojusi apie šią sukilėlių galimo palaidojimo vietą šalia Šeduvos Maniežo gatvės. Jis buvo nuvažiavęs pasižiūrėti.
„Prieš priimant sprendimus, reikėtų išsiaiškinti realią ir tikrą situaciją. Reikėtų daugiau surinkti informacijos. Galbūt atlikti archeologinius tyrimus. Nes tai ką ten tos moterys pasakė... Gerai, kad žmonės žino, bet ar tai tikri duomenys? Žiūrėsim...“, – dėstė valdininkas.
Valdininkas tikino bandęs ieškoti informacijos, bet „apie tai, kad būtų vykę kokie tai sukilimai ar žudymai, niekur neradau“.
Valdininkas svarstė, kad reikėtų kreiptis į Kultūros paveldo departamentą, kad būtų surasti archeologai, kurie gali atlikti licencijuotus darbus.
„Savivaldybė archeologams sumokėti kažkiek rastų pinigų, jeigu suma nebus didelė“, – pokalbio pabaigoje sakė V. Simelis, buvęs ir Radviliškio rajono meras.
***
Gal atsirastų daugiau žmonių, menančių savo senelių ir prosenelių pasakojimus apie 1863 metų sukilimą Šeduvoje ir jos apylinkėse, apie susidorojimą su sukilėliais. Jūsų pagalba labai reikalinga. Būtina iš užmaršties sugrąžinti svarbią Lietuvos istorijos dalį. Laukiame jūsų laiškų ir skambučių redakcijos adresu P. Višinskio 26, Šiauliai, telefonu Šiauliuose 591558, ar elektroniniu paštu rita@skrastas.lt
Jono TAMULIO nuotr.
VIETA: Ona Jansonienė (kairėje) ir Emilija Brajinskienė rodo pievą, kur caro laikais prie Šeduvos stovėjo caro kariuomenė ir buvo karo arklių maniežas.
DUOBĖS: Ona Jansonienė savo vaikystės kieme, kur dabartinio elektros stulpo vietoje buvo iškastos duobės rūsiui, kuriose rasta žmonių kaulų. Senieji gyventojai pasakoję, kad čia buvo užkasti nužudyti sukilėliai.
GATVĖ: 1932 metų Šeduvos Maniežo (Maniežiaus) gatvės nuotrauka. Šios gatvės gale buvo caro kariuomenės maniežas.
DABARTIS: Dabar taip atrodo senoji Šeduvos Maniežo (Maniežiaus) gatvelė.
ATSIMINIMAI: Šeduvė Emilija Brajinskienė tikisi, kad dar bus iškelti iš užmaršties 1863 metų įvykiai Šeduvoje ir jos apylinkėse.