Su guminiais į Lietuvos ašigalį

To­mo BARZ­DĖ­NO nuo­tr.
Į šiau­rę!

Va­sa­rio 16-osios žy­gį į šiau­riau­sią Lie­tu­vos taš­ką pra­dė­jo­me iki jo li­kus 12 km – maž­daug ties Lu­jė­nų kai­mu Bir­žų gi­rio­je. Ka­dan­gi šie­met tra­di­ci­nia­me Va­sa­rio 16-osios žy­gy­je daug kas ne­ga­lė­jo da­ly­vau­ti, li­kau tik aš ir Ie­va, ku­riai ši­tie kraš­tai dau­giau ar ma­žiau pa­žįs­ta­mi.

Iš­li­pę iš au­to­mo­bi­lio, pra­dė­jo­me ei­ti ir iš­kart ra­do­me lū­šies pėd­sa­kus! Taip pat per die­ną ma­tėm, kur praė­jo el­niai, šer­nai, stir­nos ir net bar­su­kas, ku­ris, ma­tyt, nu­spren­dė, kad žie­ma Lie­tu­vo­je jau bai­gė­si.

Ke­li šim­tai met­rų ke­liu ir len­dam į miš­ką. O miš­kai čia įdo­mūs – pa­lei vi­sus ke­liu­kus me­lio­ra­ci­jos grio­viai, ku­riuos per­šo­kus pa­tek­si į pel­kė­tus ar­ba la­bai pel­kė­tus miš­kus. Vie­tos kai kur at­ro­do vi­sai lau­ki­nės, ma­žai pa­lies­tos žmo­gaus, tad pra­si­bro­vę pro krū­my­nus iš­len­dam į šla­pią ber­žy­ną-eg­ly­ną, kur ap­tin­ka­me ne­ma­žai ber­žo gry­bų (čia­gos). Ši­to gė­rio nu­spren­džia­me pa­si­rink­ti.

Vėl grįž­tam į ke­lią. Pa­si­ro­do, per daug nu­su­kom į ry­tus, tad tai­som kryp­tį, kol iš­len­da­me į se­nas kvar­ta­li­nes. Kiek se­nas? Tiek, kad čia prieš dvi­de­šimt me­tų, pra­va­žia­vus trak­to­riui, vis dar li­ku­sios gi­lios vė­žės, tarp ku­rių au­ga jau ke­lio­li­kos met­rų aukš­tį pa­sie­kę alks­niai.

Kaip jau mi­nė­jau, Bir­žų gi­ria smar­kiai pel­kė­ta, tad bren­da­me per pro­sky­nas lau­žy­da­mi iki 2 cm sto­rio le­dus. Ir kaip džiau­gia­mės, kad nu­spren­dėm žy­giuo­ti su gu­mi­niais! O tiek ne­daug trū­ko, kad bū­tu­me išė­ję su pa­pras­tais žy­gio batais… Tai­gi, jei ka­da ke­liau­si­te į Bir­žų gi­rią – ne­pa­mirš­ki­te gu­mi­nių!

Pri­sib­rai­džio­ję vėl len­dam į ke­lią. Ne­pai­sy­da­mi to, kad šian­dien šven­ti­nė die­na, miš­ke pjūk­lais dar­buo­ja­si Aud­rius, Gy­tis ir Pet­ras. Na, bent jau taip spė­jam, nes ant me­džių bu­vo už­ra­šy­ti bū­tent ši­tie var­dai, at­ski­rian­tys la­puo­čių miš­ko da­lis.

Ke­liau­da­mi to­liau į šiau­rę prieinam… ša­kų krū­vą! O kai Ie­va pa­ma­to gau­siai su­krau­tas ša­kas, ji ne­ga­li ant jų neuž­lip­ti! Tai­gi, ji ropš­čia­si aukš­tyn į, ko ge­ro, šiuo me­tu aukš­čiau­sią Bir­žų gi­rios vie­tą, o aš kol kas lie­ku apa­čio­je.

Bet ne­gi ne­pa­si­nau­do­si pro­ga pa­si­žval­gy­ti po apy­lin­kes iš aukš­čiau?! Li­pu ir aš! Už­lipt už­li­pau, bet be­si­leis­da­mas su­ge­bė­jau nu­si­ris­ti že­mėn. Na, bet kol ko­jos svei­kos ga­li­ma žy­giuo­ti to­liau!

Maž­daug po pus­va­lan­džio at­si­du­ria­me ša­lia Pu­čia­kal­nės kai­mo. Ap­lan­kom ap­leis­tą tro­bą su neįp­ras­tai su­jung­tais rąs­tais ir pa­ky­lam kal­niu­ku į pa­tį kai­mą. O šis mus nu­liū­di­no – nors Va­sa­rio 16, nė­ra nei vie­nos iš­kel­tos vė­lia­vos. Na, bet ra­dom pie­no su­pir­ki­mo punk­tą…

Lai­kom kryp­tį tie­siai į šiau­rę! Kas reiš­kia, kad ei­nam per rap­sų, žiem­ken­čių lau­kus, ga­liau­siai pe­rei­nam į suar­tą dir­vą, tuo­met į dar kaž­ko­kių kul­tū­rų lau­ką, kur su­tin­ka­me ke­lias stir­nas.

Ėji­mas lau­kais nė­ra leng­vas – ba­tai ap­lim­pa mo­lė­ta že­me, ieš­ko­me sau­ses­nių vie­tų ir sten­gia­mės ne­pas­lys­ti. Prie­ky­je tu­rim orien­ty­rą – me­džio­to­jų bokš­te­lį.

Už me­džio­to­jų bokš­te­lio ker­ta­me ga­na pla­tų grio­vį. Ge­rai, kad pa­da­ry­tas til­tas – per­mes­ti du rąs­tai, ku­rie lais­vai plū­du­riuo­ja van­de­ny­je, ir ge­ro­kai pa­skęs­ta už­li­pus, bei su­kal­tas šioks toks kli­ban­tis tu­rėk­las.

Per­si­kė­lę per grio­vį, pa­ten­kam į vi­siš­kai lau­ki­nę gi­rią – pel­kė, brūz­gy­nai, su­vir­tę se­ni medžiai… Sten­gia­mės ei­ti tie­siai link šiau­riau­sio Lie­tu­vos taš­ko, kol neprieiname… dar di­des­nio grio­vio.

Ke­lias­de­šimt met­rų bri­dę per pel­kę, at­si­tren­kėm į pla­tų, gi­lų grio­vį, kur, at­ro­do, ka­ra­liau­ja tik be­brų šei­my­nos. Nei vie­noj ki­toj pu­sėj ne­ma­ty­ti jo­kio per­vir­tu­sio rąs­to, ku­riuo ga­lė­tu­me pe­rei­ti. Tai­gi, klau­si­mas – ei­ti į kai­rę ar į de­ši­nę?

Pa­su­kom į ry­tus. Bren­da­me per juo­dą van­de­nį be­veik iki gu­mi­nių vir­šaus. Ir ne­ti­kė­tai ma­ne ap­lan­ko nu­švi­ti­mas – at­si­su­ku į Ie­vą, sa­kau:

- Ži­nai, ką tik su­pra­tau, kad bū­tent taip ir įsi­vaiz­duo­ju to­bu­lą žy­gį – bren­di per lau­ki­nę pel­kę, ieš­ko­da­mas, kaip per­si­kel­ti į ki­tą kran­tą ir dar tu­ri konk­re­tų tiks­lą – pa­siek­ti aši­ga­lį!

Pa­la pa­la, o kas čia? Ogi, pa­lai­das rąs­tas plū­du­riuo­ja! Gal­būt juo įma­no­ma per­si­kel­ti? Ran­ko­je – be­bro nu­žie­vin­ta kar­tis, ku­ria, už­si­li­pęs ant pu­siau pa­sken­du­sio rąs­to, stu­miuo­si į prie­kį (kaip Ve­ne­ci­joj – sa­ko Ie­va), kai… su­skam­ba te­le­fo­nas! Pa­čiu ne­pa­to­giau­siu me­tu!

Lai­ky­da­mas pu­siaus­vy­rą, at­si­lie­piu. Ie­va juo­kia­si ir fo­tog­ra­fuo­ja, kaip aš siū­buo­ju ant rąs­to, ran­ką pri­dė­jęs prie au­sies. Beš­ne­kė­da­mas pa­ma­tau už ko­kių 30 met­rų per grio­vį per­vir­tu­sį rąs­tą! Juo ir per­si­ke­liam į ki­tą kran­tą (tie­są sa­kant, la­bai abe­jo­jau, kad „Ve­ne­ci­jos va­rian­tas“ pa­vyks).

Be­li­ko ma­žiau kaip ki­lo­met­ras iki Lie­tu­vos aši­ga­lio!

Ei­nam jau gra­žiu miš­ku, ker­tam dar vie­ną upe­lį, per ku­rį kaip til­tas per­mes­tas se­nas sunk­ve­ži­mio rė­mas. Dar ke­li šim­tai metrų… ir pa­sie­kiam Ne­mu­nė­lį! Tuo pa­čiu ir šiau­riau­sią Lie­tu­vos taš­ką!

Pa­sie­kėm Lie­tu­vos aši­ga­lį!

Dar įbren­dam į Ne­mu­nė­lį, kiek lei­džia gu­mi­niai (kad bū­tu­me dar ar­čiau Lat­vi­jos) ir sto­ja­me pie­tų.

Be­li­ko ke­lis ki­lo­met­rus pa­žy­giuo­ti pa­lei Ne­mu­nė­lį pro Igau­nių kai­mą iki As­pa­riš­kių, kur sė­da­me į au­to­mo­bi­lį ir bai­gia­me žygį… Tie­sa, po to dar už­su­ko­me pa­žiū­rė­ti Ta­bo­ki­nės ir Muo­riš­kio ato­dan­gų…

Nu­pė­di­no­me 23 ki­lo­met­rus. Apie 30 pro­c. marš­ru­to ke­liais ir ta­kais, li­ku­si da­lis – miš­kas, pel­kės, ko­pūs­tų lau­kai ir pro­sky­nos. Pir­ma min­tis po žy­gio – …gal ki­tą kar­tą į pie­čiau­sią Lie­tu­vos tašką…?