Statybininko Simonaičio gyvenimo vingiai

D. Matusevičienės nuotr.
Ignas Simonaitis savo garažiuke. Čia – jo darbo vieta ir poilsis.
Juo­zo ir Ade­lės Si­mo­nai­čių gim­ti­nė: Ar­la­viš­kės, pa­skui Pur­viš­kių kai­mas, ku­ris bu­vo įsi­kū­ręs už Juos­ta­vie­čių, ne­to­li Lat­vi­jos pa­sie­nio, ne­di­de­lis vien­kie­mis. Juo­zas gi­mė 1905 me­tais, o žmo­na Ade­lė – 1910 me­tais, pen­ke­riais me­tais už vy­rą jau­nes­nė. Jie augino penkis vaikus, vienas iš jų – Ignas.

Stok į kolūkį

Kolūkis apgyvendino Simonaičių šeimą Kavolių namuose. Šiuos namus sovietai konfiskavo, nes du broliai Kavoliai buvo partizanai. Pas Simonaičius vis atvažiuodavo iš kolūkio ir kalbindavo stoti į kolūkį. Nestojo. Pabandė tėvas Juozas dirbti kolūkyje, bet išdirbęs metus, uždarbį parsinešė maišelyje ant nugaros. Nusispjovė ir pasakė, kad tikrai į kolūkį nestos. Norint priversti Simonaičius įstoti į kolūkį, skyrė didžiules prievoles produktais, apkrovė mokesčiais. Toks buvo ekonominis spaudimas ir taip vyko visoje Lietuvoje, nes savanoriškai niekas nenorėjo stoti į kolūkius. Simonaičių šeimoje augo 5 vaikai: keturi sūnūs ir viena dukrelė. Sumokėti visų mokesčių ir prievolių žemės ūkio produktais nebeišgalėjo. Už skolą tarybinė valdžia nusavino visus šeimos gyvulius. Tai negelbėjo. Šeima buvo užsispyrusi ir nė neketino įsirašyti į “laimingųjų” gretas kolūkyje. Tuomet tėvą Simonaitį pasodino į kalėjimą. “Pjovė kaip begalėdami…” – prisimena tuomet buvęs dar vaiku Simonaitis Ignas. Kalėjime tėvas sėdėjo apie metus laiko. 

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/