SMULKIAŽIEDŽIAI ASTRAI

symphyotrichum Pink Star
Ast­rai ge­rai pa­žįs­ta­mi ir vi­sų mė­gia­mi ru­dens au­ga­lai. Ta­čiau tas rū­šis, ku­rias da­bar pri­sta­ty­siu, au­gi­na vos vie­nas ki­tas gė­li­nin­kas. Me­tas šio­mis gė­lė­mis su­si­do­mė­ti ir pa­tiems kon­ser­va­ty­viau­siems skep­ti­kams.

Pir­miau­sia dėl to, kad jo­kie ki­ti ast­rai ne­pra­lenks jų žie­dų gau­su­mu. Ant­ra – jie žy­di tuo­met, kai gė­ly­nuo­se jau be­veik ne­lie­ka jo­kių ki­tų au­ga­lų (rug­sė­jį, spa­lį, o šil­tes­nį ru­de­nį ir vi­są lapk­ri­tį). Ta­čiau svar­biau­sia, kad šios rū­šys ne­ser­ga ki­tus ru­de­ni­nius ast­rus puo­lan­čiu vy­tu­liu ar ke­rus su­dar­kan­čia milt­li­ge. Bet ir tai dar ne vis­kas: be vi­sų iš­var­din­tų pri­va­lu­mų, jie dar ir at­spa­rūs saus­roms. Skep­ti­kas bū­ti­nai pa­prieš­ta­raus: bet juk jų smul­kūs žie­dai?! At­sa­ky­siu: ta­čiau jų – tūks­tan­čiai! Dar ne­ga­na? Kai ku­rias eri­ki­nio ast­ro for­mas tin­ka au­gin­ti net ka­pi­nė­se – o tai, ti­piš­ko bei pra­ktiš­ko lie­tu­vio nuo­mo­ne, jau yra pa­tsai tik­riau­sias gė­lės idea­las!

Ga­na tų links­my­bių. Au­ga­lų sis­te­ma­ti­kai vi­siems mums pa­ruo­šė ir di­džiu­lį sam­tį de­gu­to, ne­se­niai be­veik vi­sus iš Šiau­rės Ame­ri­kos ki­lu­sius ast­rus (o apie juos ir kal­bė­si­me) per­kel­da­mi į Symp­hyot­ri­chum (da­lį – į Eu­ry­bia) gen­tį. Tie­sa, gė­li­nin­kų vi­suo­me­nė šį bo­ta­ni­kų akib­rokš­tą vie­nin­gai ig­no­ra­vo: jiems ast­rai ir to­liau li­ko tik ast­rais.

Ko ge­ro, pa­tsai įdo­miau­sias iš smul­kia­žie­džių yra eri­ki­nis ast­ras (Symp­hyot­ri­chum eri­coi­des). Na­tū­ra­liai ve­ša Šiau­rės Ame­ri­kos pre­ri­jo­se. Ke­ras ap­va­lus ar kū­gio for­mos, la­bai tan­kus, gau­siai ša­ko­tas, su ma­žy­čiais spyg­liš­kais la­pe­liais, 80-100 cm ūgio (ne­pai­sant ta­ria­mo ma­sy­vu­mo, la­bai leng­vas ir ele­gan­tiš­kas). Žie­dai smul­kūs, vos vie­no cen­ti­met­ro skers­mens, neį­ti­kė­ti­nai gau­sūs, pa­pras­tai bal­ti. Pra­žys­ta vė­lai – rug­sė­jo pa­bai­go­je ar spa­lį (la­bai drėg­ną ir šal­tą ru­de­nį žie­dų kar­tais ga­li­me ir ne­su­lauk­ti). Ta­čiau tai ne­tu­rė­tų at­bai­dy­ti ne­kant­riau­sių­jų: net ir ne­žy­din­tis eri­ki­nis ast­ras yra ne­re­gė­tai puoš­nus. Iš to­lo pa­na­šus ne į žo­li­nį au­ga­lą, bet į tan­kų ka­da­gio krū­mą. Ge­rai au­ga nor­ma­liai drėg­no­je ar net sau­so­ko­je dir­vo­je. De­rė­tų jam pa­rink­ti pa­čią šil­čiau­sią ir sau­lė­čiau­sią vie­tą (tik ne ali­nan­čią sau­lės ato­kai­tą!) – čia jis pra­žys­tų sa­vai­te ki­ta anks­čiau, nei ko­kio­je vė­jo pa­gai­rė­je. Se­lek­ci­nin­kai at­rin­ko daug ver­tin­gų eri­ki­nio ast­ro veis­lių bei for­mų. De­ja, kai ku­rios iš jų iš­ties per­ne­lyg vė­ly­vos ir pas mus nie­kuo­met ne­sus­pė­ja pra­žys­ti. Pa­mi­nė­siu ke­lias anks­ty­ves­nes, ku­rias ir ver­tė­tų au­gin­ti. Snie­go bal­tu­mo žie­de­liais žy­din­tis “First Snow” au­ga ap­va­liu pla­čiu 50 cm ūgio kups­tu. “Gol­den Spray” – tan­kus 50-80 cm ūgio ke­ras su ryš­kiais gel­to­nais bals­vo­kų žie­dų vi­du­riu­kais – žu­di taip gau­siai, jog ne­si­ma­to la­pų. “Weis­ser Zwerg” (30-40 cm ūgio) – pa­tsai anks­ty­viau­sias, pra­de­da žy­dė­ti jau rug­sė­jo vi­du­ry­je. Ga­na anks­ty­vas, gau­siai žy­din­tis, gra­žios, kom­pak­tiš­kos, ap­va­lo­kos for­mos krū­me­liu že­lian­tis ir ne­sus­kai­čiuo­ja­mais raus­vais žie­de­liais pra­žys­tan­tis “Ro­se Cloud”. Prost­ra­tus for­ma snie­go bal­tu­mo žie­de­liais su­spė­ja pra­žys­ti tik la­bai šil­tą ir il­gą ru­de­nį. Bet ji au­gi­na­ma ne dėl žie­dų, ku­rie taip pat nea­be­jo­ti­nai puoš­nūs. Šis ast­ras – tai tar­si koks šliau­žian­tis spyg­liuo­tis. Glež­nas dai­ge­lis per va­sa­rą iš­si­ple­čia į ža­lią, la­bai tan­kią, prie že­mės pri­glu­du­sią be­veik met­ro skers­mens skrais­tę, ku­rią iš to­lo ne­sun­ku su­pai­nio­ti su ko­kiu ba­na­liu ka­da­giu.

Vė­ly­va­sis ast­ras (S.la­te­rif­lo­rus), pa­ly­gin­ti su su­bti­lia eri­ki­nio iš­vaiz­da, ne­vėkš­la ir gre­mėz­das, ta­čiau ir jo vai­duok­liš­kos iš­vaiz­dos ke­ro si­lue­tas sa­vo­tiš­kai įdo­mus. Jau rug­sė­jo vi­du­ry­je (ar kiek vė­liau) šis iš­sty­pė­lis (70-120 cm) ap­si­pi­la tūks­tan­čiais kiek stam­bes­nių, nei eri­ki­nio (1,5 cm skers­mens) žie­dų. Ke­ras sta­tus, ma­žiau ša­ko­tas, ša­ke­lės gru­bes­nės, tan­kiai apau­gu­sios lan­ce­tiš­kais la­pe­liais (pa­ma­ti­niai la­pai – ova­lūs). Žied­la­piai bal­ti ar švie­siai pur­pu­ri­niai, žie­do cent­ras žy­dė­ji­mo pra­džio­je gel­to­nas, vė­liau pur­pu­ri­nis. Vė­ly­vo­jo ast­ro for­ma var.ho­ri­zon­ta­lis že­mes­nė, kom­pak­tiš­kes­nė, vos 70 cm ūgio, o tam­sios ša­kos pla­čiai nu­tį­sę į ša­lis. La­bai tan­kius sta­čius ir tvir­tus ke­rus au­gi­nan­tis Lo­ve­ly (60-70 cm ūgio), ku­ris kar­tais ap­ra­šo­mas kaip neeg­zis­tuo­jan­čios rū­šies A.vi­mi­neus at­sto­vas, o kar­tais va­di­na­mas ir eri­ki­niu ast­ru (jei ne skir­tin­ga ke­ro for­ma, iš­ties bū­tų sun­ku at­skir­ti), pra­žys­ta gau­siais aly­viš­kai ro­ži­niais žie­de­liais. “Coom­be Fishacre” (100 cm) žie­dai aly­vi­niai, o jų vi­du­riu­kas pur­pu­ri­nis. Abe­jin­gų ne­pa­lie­ka “La­dy in Black“ (100 cm ūgio) su pur­pu­riš­kai (juo­dai) rau­do­nais la­pe­liais bei tam­siais stie­bais. Šis ast­ras pa­puo­šia gė­ly­ną vos iš­dy­gęs. O rug­sė­jo pa­bai­go­je dar pa­si­da­bi­na ir gau­siais bal­tais, su ryš­kiu avie­ti­niu vi­du­riu­ku žie­dais.

Šir­džia­la­pis ast­ras (S.cor­di­fo­lius) stam­bus, tvir­tas­tie­bis, gau­siai ša­ko­tas, 60-150 cm aukš­čio au­ga­las. La­pai ova­lūs, šiurkš­to­ki; pa­ma­ti­niai šir­diš­ki, il­ga­ko­čiai. Žie­dy­nas – tan­ki šluo­te­lė. Žie­dai la­bai gau­sūs, 2 cm skers­mens, vio­le­ti­niai ar mels­vi, kar­tais bal­ti, su gel­to­nu vi­du­riu. Pra­žy­dęs pri­me­na di­džiu­lį de­be­sį. Kar­tais li­te­ra­tū­ro­je ap­ra­šo­mas klai­din­gu S.pring­ley pa­va­di­ni­mu. Vie­na iš gra­žes­nių – gau­siai žy­din­ti švel­niai aly­vi­nė “Blütenregen” (80 cm) for­ma. “Litt­le Carlow” – tarp­rū­ši­nis šir­džia­la­pio ir vir­gi­ni­nio (S.no­vi-bel­gii) ast­ro hib­ri­das. Tai ga­lin­gas 120 cm ūgio au­ga­las su mil­ži­niš­ko­mis, tan­kio­mis mels­vai žyd­rų žie­dų ke­kė­mis. Kar­tai net ir tvir­ti stie­bai ne­beiš­lai­ko to­kios gau­sy­bės ir iš­virs­ta: šiam ast­rui rei­kė­tų pa­ti­ki­mos at­ra­mos. Pa­ly­gin­ti anks­ty­vas: pir­mie­ji žie­dai sklei­džia­si jau rug­sė­jo pra­džio­je.

Pli­ka­sis ast­ras (S.lae­vis) – švie­sių ir sau­sų Šiau­rės Ame­ri­kos miš­kų au­ga­las. Au­ga sau­lė­to­se, šil­to­se vie­to­se, apy­drėg­nė­je dir­vo­je; kaip ir ki­ti ru­de­ni­niai ast­rai, ne­si­bi­jo ne­la­bai stip­rių šal­nų. Ne­pa­ken­čia per­ne­lyg leng­vų smė­ly­nų bei sun­kių mo­lio dir­vų. Aukš­tas, 75-120 cm ūgio, ele­gan­tiš­kas. Žie­dai smul­kūs, švel­naus aly­vi­nio at­spal­vio, la­bai gau­sūs. Ypač gra­ži aly­viš­kai mels­va “Bluebird” (90 cm) for­ma. Pa­na­šus ir Šor­to ast­ras (S.shor­tii), gam­to­je au­gan­tis miš­kų aikš­te­lė­se ar upių pa­kran­tė­se. Jo žie­dai vio­le­ti­niai, raus­vi ar bal­ti, o žie­dy­nai ažū­ri­niai, pu­rūs, tar­si ple­ve­nan­tys vė­jy­je.

Vi­sus šiuos ast­rus leng­va pri­žiū­rė­ti. Jie ne­ser­ga, jų nea­li­na saus­ros (bet jei kar­tais pa­lais­ty­si­te, bus tik į nau­dą!). Vi­si jie pa­kan­ka­mai il­gaam­žiai, ta­čiau per­ne­lyg iš­si­plė­tu­sius ver­tė­tų ir daž­niau (kas 3-4 me­tai) iš­skirs­ty­ti – bus gra­žes­ni ir gau­siau žy­dės. Tai de­rė­tų da­ry­ti tik pa­va­sa­rį, nes ru­de­nį vi­si šie ast­rai ve­ge­tuo­ja iki pat stip­res­nių šal­čių. Sau­sų žie­mos spei­gų ne­si­bi­jo: ža­los ga­lė­tų pri­da­ry­ti ne­bent per­ne­lyg pa­žliu­gu­si že­mė, to­dėl ne­so­din­ki­te že­mo­se, už­lie­ja­mo­se vie­to­se. Per­ne­lyg ne­pert­ręš­ki­te – vi­sur jaus­ki­te sai­ką.

Smul­kia­žie­džiai ast­rai pui­kiai de­ra su taip pat iš Šiau­rės Ame­ri­kos ki­lu­siais var­pi­niais au­ga­lais – su so­ro­mis (Pa­ni­cum), sor­ge­niais (Sor­hast­rum) ar barz­dū­nais (Schi­za­chy­rium), rykš­te­nė­mis (So­li­da­go), sau­lai­nė­mis (He­le­nium), ir, be abe­jo, vi­sais ki­tais, čia neap­ra­šy­tais ru­de­ni­niais ast­rais. Be­je, la­bai tin­ka puokš­tėms: va­zo­je il­gai ne­vys­ta.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.