Naujausios
Kur laukuose krūmelis, ten ir smegduobė
Pašnekinta Juodelių kaimo gyventoja nenorėjo būti įvardinta. Ji teigė, kad gyventi smegduobių pašonėje visai nebaisu. “O ko bijoti? Čia – mano gimtinė. Čia gimiau, čia užaugau, čia ir gyvenu. Čia gyveno mano tėvai, seneliai ir proseneliai”,- sako pašnekovė. Aš nusistebėjau ir garsiai pamąsčiau, jog bijočiau, kad vieną rytą neatsibusčiau esanti su visa troba smegduobės dugne. Pašnekovė numojo ranka: “Mūsų apylinkėse tokių smegduobių su aukomis dar nėra pasitaikę. Žinočiau. Paskutinė, arčiausiai susiformavusi smegduobė, atsivėrė po 1990 metų. Panašiu laiku, kaip ir Geologo smegduobė”.
Pasiteiravus, ar netoli namų yra smegduobių, moteris tarė: “Tai pasidairykit po lauką. Kur krūmeliai ar medžiai, ten – smegduobė”. Paskui pridūrė: “Nors didelės smegduobės nebeatsiveria, bet pasižvalgius į pažįstamus nuo vaikystės laukus, matosi, kad laukai keičiasi. Jie buvo žymiai lygesni, o dabar šen ir ten įdubėlė, netoliese lyg kalvelė. Taip anksčiau nebuvo. Jei buvo laukas, tai laukas”.
Savo kaime
Prie pat kelio Biržai – Germaniškis, supama eglių, sodyba. Vienut vienutėlė. Tai Rinkuškių kaimas. Kiek žinau, Rinkuškiai prisiglaudę prie Biržų miesto, o čia? Priekyje – Kvietkelių kaimas, už nugaros – Juodeliai, o per vidurį – Rinkuškiai. Akivaizdu, bet neįtikėtina!
Šią sodybą, prieš trejus metus įsigijo Silvija ir Karolis Šarkiūnai. Karolis – biržietis. Pasakytume – „miesčioniukas“. Tačiau, jo gyvenimo būdas anaiptol nepanašus į miestietišką. Dar paauglystėje nutaręs su draugais užsidirbti smulkioms išlaidoms, jis pradėjo pas ūkininką Visocką skinti obuolius. Visockas, pastebėjęs vaikinuko darbštumą, pradėjo karts nuo karto jį pasikviesti į pagalbą – tai grūdus “pašiupeliuoti”, tai dar ką nors. Kaimiškų darbų Karolis “nesipurtė”. Su ūkininku susidraugavo. Besimokančiam paskutinėse Biržų “Atžalyno” vidurinės mokyklos klasėse, Karoliui per vasarą ūkininkas leisdavo “pačiupinėti” net traktoriaus vairą.
Visi darbai vaikinui tiko ir patiko. Todėl, baigęs vidurinę mokyklą, jis įstojo į Kauno technikos profesinio mokymo centrą ir, “atpylęs” dvejus metelius, įgijo automobilių mechaniko specialybę. Grįžęs namo Karolis vėl įsidarbino ūkininko Visocko ūkyje. O mintyse jis jau audė sodybos įsigijimo planą. Tik pakankamai pinigų neturėjo. Teko, kaip ir daugeliui, važiuoti į užsienį. Iš pradžių dirbo Anglijoje, Norvegijoje. Grįžęs iš užsienio susipažino su būsima žmona Silvija. Netrukus ėmė ieškoti sodybos, bet ne bet kur, o būtent kaime su būtina sąlyga, kad būtų parduodama su keliais hektarais žemės. Tokią rado tarp Juodelių ir Kvietkelių, Rinkuškių kaime. Smegduobių apsuptyje.
Myli žemę, nors ir akmenuotą
Kas tos smegduobės? Karolis visai nesijaudina. Tarsi aplinkui jų nė nebūtų. Va, turi dešimt hektarų žemės ir patenkintas šypsosi. Žinoma, tas dešimties hektarų plotas tai – daugybę metų nearta pieva. Prisiėjo ją išdraskyti, įdirbti. O laukai akmenuoti, kokių reta. Jis vienas pats rankiojo akmenis, didžiuosius tampė su traktoriumi. “Va, – parodė į stalą – didieji tai tokie buvo…”. O dabar svarbiausias klausimas, kaip parduoti užaugintą derlių. Augina Karolis burokėlius, morkas, truputį grūdinių kultūrų ir moliūgus.
Aha, prisiminiau ir aš, kad prieš heloviną, šalia sodybos iškaba prie kelio kvietė nusipirkti moliūgų. Nors ir “čielą” mašiną! Mat, moliūgų krūva styrojo, tarytum kokia piramidė. Džiaugiasi Karolis, kad šiemet moliūgus žmonės noriai pirko. Ir burokėlius su morkomis nebloga kaina pardavė. O grūdus tai draugams išdalino. Va, pernai tai sunkiai sekėsi derlių parduoti. Buvo mažos kainos, tai nuostolio lyg ir nebuvo, bet ir pelno neuždirbo. Vienok, jaunasis ūkininkas galvoja plėstis. Reikia, nes nori išlaikyti šeimą tik iš nuosavos žemės. O kol valdas praplės, dirba ne vien ūkyje, bet taip pat ir automobilių dalių parduotuvėje Biržuose.
Pokalbio su Karoliu metu išaiškėjo, kad žmona Silvija neseniai pagimdė sūnelį, kurį pavadino Nojumi. Dabar Karolis su Silvija gali drąsiai plėsti ūkį: paveldėtojas jau yra.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
