Naujausios
Utėlės varymas į turgų
Regina MUSNECKIENĖ
Prieš porą savaičių atsitiktinai tapau ginčo vienoje pakelės sodyboje liudininke. Mokesčių inspekcijos specialistai jau antrą kartą randa po ūkininko fermą šmirinėjančius du vyrus. Bet jie ginasi fermoje nedirbantys. Nesutinka pasirašyti po aktu ir nepripažįsta nelegalaus darbo.
Situacija ūkininko fermoje — tai tik labai menka dalis problemų, dėl kurių daugėja šešėlinės ekonomikos. Ne tik kaime dabar apstu nelegalaus darbo. Ir nevien pas ūkininkus. Nelegalai kerta mišką, dirba lentpjūvėse, vežioja žmones, šeimininkauja pobūviuose, saugo vaikus, prižiūri senukus ir atlieka šimtus kitų darbų.
Mus, kurie kas mėnesį daugiau kaip ketvirtadalį atlyginimo atiduodame valstybei, kad išlaikytume mokyklas, ligonines, pensininkus, bedarbius ir socialiai remtinus, Seimo narius ir Vyriausybę bei vietines valdžiukes, šis faktas turėtų piktinti. Juk dažnas Lietuvoje ar užsienyje nelegaliai uždarbiaujantis žmogus ne tik neatiduoda ketvirčio savo atlyginimo valstybei, bet dar naudojasi ir privilegijomis — gauna bedarbio ar socialinę pašalpą, kompensaciją už būsto šildymą, nemokamą maitinimą savo vaikams.
Bet nepiktina. Ir žinote kodėl? Todėl, kad tie žmonės nepiktybiškai apvagia valstybę kaip koks Seimo narys Karalius, daugiau kaip mėnesį trankęsis po pasaulį ir už pravaikštą pasiėmęs solidų kelių tūkstančių litų atlyginimą. Mat nesukurtas mechanizmas, kaip nedirbusiam Seimo nariui nemokėti atlyginimo.
Eiliniam žmogeliui tai būtų pravaikšta. Seimo nariui — bambos kaitinimas šiltuose kraštuose užskaityta kaip sunkus intelektualinis darbas. Ir mechanizmo kaip pravaikštą pavadinti pravaikšta Seimo nariai niekuomet nekurs. Negi imsis botago ant savo kupros?
Tuo tarpu niekuomet Tailando nematysiantis kaimo žmogelis papluša pas turtingesnį kaimietį per dieną — gauna pavalgyti, dešimt litų, pakelį cigarečių, bryzą lašinių ir tyli.
Jeigu reikalaus, kad oficialiai įdarbintų, garsas apie tokį gudruolį pasklis po keletą aplinkinių kaimų. Jo nepriims nė padieniu darbininku. Jau geriau apsimesti kvailiuku, latriuku, neišmanėliu — tuomet ūkininkui ar kokiam kaimo verslininkui tiksi į pastumdėlius ir turėsi kuo bent už pabrangusią elektrą susimokėti.
Ar didelis sukčius ūkininkas, kuris nemoka valstybei mokesčių už porą kartų per savaitę mėšlo išmėžti ateinantį kaimyną? Užsieniečiai, veikiausiai, juoktųsi dėl tokio susmulkėjimo. O loginio mąstymo dar nepraradęs kaimo senukas šitą reiškinį pavadintų utėlės varymu į turgų.
Bet utėlę į turgų nuvaryti, matyt, paprasčiau, negu dramblį.
Į redakciją paskambinęs „Šiaulių krašto“ skaitytojas Stasys Bukantis sakė, jog ir be narkomanų paieškų Seime aišku, kad bent penktadalis ten yra narkomanai. “Jų mąstysena kaip narkomanų, — porino kelmiškis. — Sveiko proto žmonės tokių įstatymų nepriimtų. Ilgina pensinį amžių iki 67 metų, o vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje tik 62 metai. “Sodra“ prisistačiusi rūmų, apsistačiusi sargybiniais, o ją vis gelbėk ir gelbėk.
Nauja atominė elektrinė dar nepastatyta, o senąją jau uždaro ir milijonus už uždarymą moka. Nieko gero valstybės labui nenuveikę Seimo nariai baigę kadenciją sau pasiskiria dovaną — už likutinę vertę nusiperka nuomotą automobilį. Rytą dar pašurmuliuoja po Seimą, o vakare atsikvošėja, kad iš 141 beposėdžiauja tik dešimt. Ir jie šventi kaip apaštalai! Tik ar Lietuvai reikia 141 apaštalų? Kristui užteko ir dvylikos,„ — kalbėjo kelmiškis.
Tai todėl, ponas Stasy, dori mokesčių mokėtojai ir neskuba smerkti padienio darbininko, pustrečio lito iš vargano savo dienos uždarbio neatiduodančio valstybei. Kokį pavyzdį jam rodo tautos elitu apsišaukusios valstybės smegeninės, taip vargdienis ir elgiasi.
Beje, jau dvidešimt metų laisvai neva mąstančios laisvos valstybės smegenys nesumąstė lankstesnio Darbo kodekso ir palankesnių įstatymų verslui. Visų seimų darbas primena tik sau, savo verslui, savo šeimynai ir savo klanui naudingų įstatymų prakišinėjimą. O nuolat besikeičiantis įstatymynas primena kirbantį gyvatyną, nes kiekviena galva taikosi įgelti eiliniam žmogui. Atimti. Apmokestinti. Nubausti. Išvaryti. Natūralu, jog tokiems įstatymams paklus tik tas, kuris neturi jokio šanso išsisukti.
Iš užsienių parvažiavę žmonės pasakoja, jog mažo atsitiktinio darbelio rasti ten nėra jokių problemų. Po kelias valandas per dieną dirba studentai, namų tvarkytojos, valytojos, prekių rūšiuotojai. Ir mokesčiais jų niekas neapkrauna. Juk valandą kitą per dieną dirbantis žmogus neprašo pašalpos, neina vogti.
Lietuvoje kažkokia velniava. Viskas kuriama kažkokiai mistinei mažumai. Gauti darbo gali tik pora studentų iš tūkstančio. Apie stipendiją svajoti daugumai — taip pat per drąsu. Tarkim kurse mokosi du šimtai jaunuolių. Beveik šimtas iš jų atsinešė studijų krepšelį, kuriame numatyti pinigai stipendijai. Tačiau iš to beveik šimto studentų stipendijas gauna tik devyni. Studentas, kurio sesijos pažymių vidurkis didesnis kaip devyni, tai yra labai geras, stipendijos negauna.
Mat sugalvojama sudėtinga metodika. Suskaičiuojami studentai, kurių pažymių vidurkis viršija aštuonis, ir stipendija skiriama tik ketvirtadaliui iš jų. Kodėl ketvirtadaliui? Kur dingsta stipendijos pinigai iš kitų studentų atsinešto krepšelio?
Peršasi vienintelė išvada, jog drumstame vandenyje lengviau žvejoti. Tik kad ta žuvis baigiasi. Tada jau iš dirbančio ir mokesčius valstybei mokančio pensininko reikia atimti penkis šimtus litų — viso mėnesio maistpinigius, kad pusės dienos dienpinigius sumokėtų europarlamentarui.
Tik ką darys privilegijuota mažuma, kai dauguma taip nuskurs, kad nebus ko iš jos atimti? Negi tikrai varys vargo gyvį — utėlę į turgų?