Naujausios
Trys parodos – su Platonu ir be jo
doc. Arūnas UOGINTAS
„Šiaulių krašto“ kultūros apžvalgininkas
Gruodžio mėnesį įvairiose miesto dailės galerijose atsidarė trys parodos, stebėtinai panašios savo menine raiška ir kūrybine koncepcija, kurias skiria tik formatas ir tam tikri profesionalumo kriterijai.
Prie po Lietuvą keliaujančių parodų priskirčiau Salomėjos Jastrumskytės meninį projektą „Apie Euklidą“, kuris VIRUS’o festivalio uždarymui „atklydo“ į Šiaulių dailės galeriją.
Žinoma Lietuvos menotyrininkė, dar besimokydama Šiaulių universiteto Menų fakultete, tapė juodai baltus grafičius ant popieriaus ir drobės. Panašios plastikos kūrinius ji eksponuoja ir galerijoje.
Menotyrininko Vido Poškos parodos lydraštis kvalifikuotai paaiškina žiūrovui menininkės abstrakcijų ir garsių senovės Graikijos filosofų sąsajas: „ Menininkas veikia kaip tam tikras mediumas, iš grynųjų idėjų pasaulio paimdamas idėjų pavidalus (Platono – Aristotelio mokytojo ir autoriteto, aprašytus medinius, akmeninius skulptūrinius darinius Olos alegorijoje) tam, kad jo kūrybos adresatai (tai yra – mes visi, žiūrovai, auditorija, publika) nebūtume prikaustyti grandinėmis užtemdytoje platoniškoje oloje.“
Tačiau kitose savo teksto dalyse jis svarsto apie tam tikrą vaizdo interpretaciją ir imitaciją, nes autorė nurodo ir vaizduoja tam tikrus filosofų „randus": „Dėl randų nebuvo jokių didelių keblumų. Randai šios menininkės darbuose – tai esminiai struktūriniai elementai, tai tos tamsios linijos ir dėmės, prakalbinančios šviesias plokštumas ir eilinį kartą patvirtinančios banalią tiesą, kad be tamsos nebūtų šviesos, ir atvirkščiai.“
Neskaičius parodos aprašų, juodai balti menininkės paveikslai vizualiai primintų atsitiktines, tarkim, jei jos būtų vertikalios, beržo tošies faktūras ir randai būtų tik pieštinės jų imitacijos.
Realumo suteiktų tikri pjovimo ženklai: Poškus mini garsųjį dekonstruktyvistą, paveikslų drobių pjaustytoją Lucio Fontaną. Tačiau Salomėja tam nesiryžta: savo randų imitacijose išlieka šalta ir tolima, kaip ir jos minimi senovės graikų filosofai.
Kyla klausimas: jei nebūtų menotyrininko ir menininkės filosofinių nuorodų, ar žiūrovas pajustų sudėtingą filosofinę parodos konstrukciją?
Dar viena konceptualiai sutvarkyta vizuali premjera – Romualdo Balinsko paroda „Balos“ atsidarė universiteto Dailės galerijoje.
Įdomu, kad simbolinė Platono „ola“ minima ir parodos apraše: „...Dangaus vartai?... vaizdas iš Platono olos?... Bala, kurią tuoj ištaškys sunkvežimio ratai?...“.
Autorius vienoje galerijos salių eksponuoja beveik pusšimtį įvairių balų nuotraukų, o meninės „balos“ interpretacijos yra sukurtos ant plėvelės pilstant dažus. Tie beformiai, turintys subėgusios dėmės kontūrus ir dar šiek tiek aptapyti, kūriniai eksponuojami ant galerijos didžiosios erdvės sienų.
Tykštančių dažų fiksacijos ir tapybinės balos interpretacijos „saugiai“ prikimba ant galerijos sienų ir „leidžia“ žiūrovui laisvai studijuoti menininko impresijas.
Lyginant su anksčiau aprašyta Jastrumskytės paroda, kurios reikšmingumą ar fikciją „dengia“ garsiųjų filosofų „olos“, Balinsko projekto koncepcija slypi net pavardėje, o žiūrovui analizuojant kūrinius nėra sunku lyginti autoriaus tekstus, tapybą ir fotografiją.
Dar tik pradėjusios vizualios raiškos tyrimus šiaulietės muzikos mokytojos Virginijos Užienės (autorė pavadino) paveikslėlių paroda „Ugnies simfonija“ eksponuojama Šiaulių kultūros centre.
Mokytoja savo fotografijose atrado atsitiktinių ugnies vaizdų žavesį: ji fiksuoja laužo liepsnose pamatytus ir atpažintus įvaizdžius, simbolius.
Vienose fotografijose jie įžiūrimi sunkiau, kitose jai tai pavyksta atlikti visai įstabiai. „Karalius“, „Burtininkas“, „Ryklio narsai“, – žiūrovas ir autorius panašiai pavadintų ugnyje „atrastus“ vaizdus.
Jei tos kelios fotografijos būtų atspaustos dar ir prestižinėje galerijoje, įrėmintos didelio formato rėmuose ir su garsaus menotyrininko tekstu pristatytos, manau, galėtų keliauti iš parodos į parodą...
Čia ir sustokim: kam to reikia?
Miesto kultūros centre kartais apsilanko daugiau žmonių nei galerijose.
Tie sentimentalūs ir įdomūs Užienės vaizdai skatina imti ir atrasti, kurti pačiu pigiausiu fotoaparatu.
Kartais mes, menininkai, užsidarydami švariose ir baltose galerijos salėse, dar „užmūrydami“ landas Platono ar Aristotelio „olomis“ ar akmenimis, pasiliekame vieni ir įdomūs tik sau patiems, paskui ieškome žiūrovo ar skaitytojo. Gerai, kad taip kuria ne visi ir ne visada...
Virginija Užienė, nuotrauka „Raganiaus burtai“. 2015. A. Uoginto repr.
Romualdo Balinsko parodos „Balos“ fragmentas. 2015. A. Uoginto repr.