
Naujausios
TAS TREČIASIS – TAI MIESTAS!
Vilius Puronas
Tapyba ant fasadų ar ant tuščių reklamos plokštumų, tai – puiku! Iš tiesų, juk visi didieji Lietuvos miestai, sostinė, ypač Kaunas ir Klaipėda, save apsidažė ir ramiai žiovauja, sau gėdos nepasidarę. Tiesa, fasadų tapyba, nors tėra monumentaliojo meno imitacija, kokių 5–8 metų laikinas dekoras, tačiau ir tai geriau, kaip nieko, jei ji – savo vietoje.
Tai, kad Šiaulių dailės galerijos rūmai yra šio proceso iniciatorius – objektyvi realybė. Juk parodų salėse vaitoja tuštuma, mažai ten ką betraukia. Štai kodėl tapybai, kaip klasikinei vaizduojamojo meno šakai, tampa realu darytis taikomojo meno atmaina, dekoruojant fasadus, tokiu būdu save intergruojant į elektronikos pakeistą pasaulį.
Pasaulyje tokių pavyzdžių – nors vežimais vežk, o Šiauliuose tai – revoliucija, estetinės evoliucijos atmaina. Neabejotina, kad tuos procesus menotyrininkai pastebės ir aprašys, nepraėjus nė keliems dešimtmečiams.
Šiaulių dailės galerijos surengtas tarptautinis gatvės meno pleneras Saulės pagrobimas vertintinas vienaprasmiškai: BRAVO, KINČINAITI!
Juk tik Virginijaus dėka viena iš brandžių kūrybinių iniciatyvų tapo miesto realybe. Menu 2003–2008-aisiais metais tęstinį metalo plastikos plenerą, kuris vicemerės Javtokienės laikais buvo sunaikintas. Menu kitas kelias bejėgiškas Virginijaus pastangas planuoti panašaus profilio renginius, miestą dekoruojant spalva ir tapyba. Visos pastangos ir idėjos baigdavosi savivaldybėje. Viename iš skyrių jos priburbuliuodavo tarp ironiškų šypsenėlių...
Ta proga prisiminiau tokį Martyną Snioką, talentingą „grafičio chuliganą“, kuris 2013 metų rugpjūtyje besitrindamas gimtuosiuose Šiauliuose savavališkai ir nelegaliai dekoravo garsiojo „Menų fabriko“ griuvėsius. Pridedu ano „nusikaltimo“ vieną nuotrauką ir atsiminimą, kad kabinetuose jo iniciatyvos tuomet irgi buvo įvertintos atodūsiais bei ironiškomis šypsenėlėmis...
Kai du durniai pešasi –
laimi trečiasis.
Tas trečiasis –
tai miestas!
Dar tebesigrožime „Verkiančios mergaitės“ atsiradimo istorija, bei „Penktojo kėlinio“ nuvertimo kakofonija, administraciniu kvailumu, nuaidėjusia per visą Lietuvą.
Talpinu vieną iš anoniminių komentarų, dvelkiančių juridine realybe.
2016-08-27 13.01. Niekaip nesuprantu, kaip pas Kinčinaitį plenere dalyvavusieji projektai, kuriems neskirta jokia vieta, įgauna pagreitį ir yra vis tiek vėliau realizuojami. Tai kam tada tas cirkas su komisijomis, veiklos nuostatais, teisine tvarka?
Dabartinį fasadų tapybos protrūkį didelė gatvės išminčių dalis sieja su mano asmenybe. Tą man gieda net politikai, ruošdamiesi rinkimų batalijoms. Girdi, tai – dabartinės valdžios forma visuomenei rodyti, kad ji baisiai globoja menus, o ne puronus. Iš anksto atsisakau garbės, bet jei priverstinai man ją kiš – prisiimsiu. Tebūnie!
Su Virginijumi laurus broliškai pasidalinsime, nesusipyksime.
Laikas nubarstys ir menines, ir administracines šiukšles. Ir etika, ir estetika vienbalsiai tvirtina – su kūrėjais privalu kovoti kūriniais, o ne paragrafais. Kuo daugiau meno kūrinių puoš Šiaulius, kuo daugiau jaunimo bus įtraukiama į mieste organizuojamus estetinius procesus, tuo mums visiems geriau. Nes tai – vienintelis kelias ugdyti miesto patriotus, o ne kabinetinius idiotus, sukūrusius legendinį 2010 07 10 Šiaulių savivaldybės administracijos direktoriaus V. Damulevičiaus įsakymą Nr. A-808 „Viešųjų išorinių dailės kūrinių idėjų ir projektų pateikimo ir patvirtinimo tvarkos aprašą“, sunaikinusį ištisą kūrybinio jaunimo kartą.
Ar apie jį girdėjote, jį skaitėte? Ar su juo buvo supažindinti plenero iniciatoriai ir dalyviai? O miesto vadovybė? Juk menininkų naikintuvai, t. y. tokių ir panašių dokumentų kūrėjai, net po administracinių reformų tebegaus valdininkų algas. Pasakyti pavardes? Nesakysiu.
Klauskite dabartinio savivaldybės administracijos direktoriaus.
Aš – nepričiom...
Fotografijoje – Martyno Snioko „grafičiai-nelegalai“, slaptai tapyti 2013 metais.