Naujausios
Sušaudytas Šiaulių žydų pasaulis nepamirštas
Prieš 70 metų, 1944 metų liepos 15 dieną, prasidėjo Šiaulių geto likvidavimas. Ši sukaktis Šiauliuose bus minima rugsėjo 18 dieną. Prieš Ch. Frenkelio vilą, buvusiame Kaukazo geto rajone, bus atidengtas paminklas Chaimui Frenkeliui. Šiaulių „Aušros“ muziejaus muziejininkai kasmet sulaukia žydų palikuonių, ieškančių giminės pėdsakų Šiauliuose.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Istoriją rinko išgyvenęs pragarą
Pasak „Aušros“ muziejaus muziejininkės Vilmos Karinauskienės, rugsėjo 18 dieną bus pagerbtas Šiaulių gete žuvusių žydų atminimas, lankomos kitos žydų žūties vietos. Prieš Ch. Frenkelio vilą miestą papuoš Ch. Frenkelio paminklas, jo autorius – skulptorius Romualdas Kvintas.
„Gaila, kad šiame renginyje nebedalyvaus Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Borisas Šteinas, kurio ką tik netekome, su kuriuo visada geranoriškai bendradarbiavome“, – apgailestauja muziejininkė.
B. Šteinas ne tik talkindavo atsakydamas į iškilusius klausimus, bet ir aktyviai rūpinosi žydų žūties vietų, masinių kapaviečių ir istorinės atminties išsaugojimu.
V. Karinauskienė pakelia dar vieno šviesaus atminimo šiauliečio Leibos Lipšico (1925–2002) surinktą segtuvą „Sušaudytas Šiaulių žydų pasaulis 1941–1945“.
„Aušros“ muziejuje saugomas L. Lipšico palikimas, ilgus metus jo kauptas archyvas. Bylose surinkta medžiaga apie žydų kultūrą, istoriją, pramonę, prekybą, įžymius žydus. Didžioji dalis archyvo apima holokausto temą, surinkti išsigelbėjusių žydų prisiminimai.
L. Lipšicas pats išgyveno holokausto pragarą. Jo tėvas dirbo Ch. Frenkelio fabrike, mama buvo mokytoja. Ramus šeimos gyvenimas apsivertė 1941 metų rugpjūčio 15 dieną, kai visa šeima pateko į getą. 1944 liepą šeima išvežta į Štuthofą. Mama su jaunesniuoju broliu liko Štuthofe, Leibos su tėvu kelionė tęsėsi į Dachau. Leibos tėvas, nors ir sulaukė išlaisvinimo, mirė Dachau. Vienintelis Leiba grįžo į Lietuvą.
Ieško praeities
Muziejininkai kasmet sulaukia svečių iš viso pasaulio, kurie ieško tėvų, senelių praeities, skaudžios istorijos pėdsakų. Nori pamatyti vietas, kur gyveno jų šeimos.
Kai kurių atvykusiųjų įspūdžiai virto knygomis. V. Karinauskienė atverčia danų žurnalisto Christoffer Rosenløv Stig Christensen knygą „Mirjams flugt“ ("Mirjam pabėgimas").
Šis žurnalistas kartu su knygos heroje Mirjam Jurkofsky lankėsi Šiauliuose 2012 metais. M. Jurkofsky karo metais buvo Šiaulių geto kalinė. Laimingai susiklosčius aplinkybėms, išsigelbėjo. Dabar gyvena Danijoje.
Svečiai vaikščiojo po Šiaulius, domėjosi geto istorija, vartė L. Lipšico archyvą. Grįžęs į Daniją, žurnalistas išleido moters gyvenimo istoriją.
Danų kalba išleistoje knygoje panaudota ir „Aušros“ muziejaus nuotrauka, joje užfiksuota žydų kolona A.B.A. (Armijos aprangos tarnyba) teritorijoje (toje vietoje dabar yra Respublikinė Šiaulių ligoninė).
Amerikietė rašytoja ir žurnalistė Ellen Cassedy pirmą kartą Šiauliuose lankėsi 2004 metais. Praėjusių metų pavasarį ji čia pristatė knygą „Mes esame čia. Atsiminimai apie holokaustą Lietuvoje“.
Penki E. Cassedy giminaičiai buvo Šiaulių gete. Pernai interviu „Šiaulių kraštui“ rašytoja pasakojo apie pirmąją patirtį Šiauliuose: „Atsisėdau netoliese buvusio geto vartų. Nenorėjau įkelti kojos. Nors buvo rugpjūtis, diena buvo šalta. Atpažinau statinius: raudonasis kalėjimas, Ch. Frenkelio fabrikas, buvusios žydų kapinės. Galiausiai žengiau žingsnį. Mane nustebino, kad getas buvo toks mažas! Čia gyveno 5 tūkstančiai žmonių, nors tai – tik kelios gatvelės.“
Pasak V. Karinauskienės, neseniai į muziejų kreipėsi šeima, norinti parašyti giminės istoriją. Jie patys geto išvengė, bet žuvo dalis šeimos narių.
„Atvykstantieji nori, kad istorija nebūtų pamiršta, kad būtų išsaugota. Ieškoma medžiagos ne tik apie konkretų asmenį, bet ir apie visą bendruomenę“, – sako V. Karinauskienė.
Siūlo galą užčiuopti padeda ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus išleista knyga „Šaulių getas: kalinių sąrašai, 1942“.
Trapi išgyvenimo sąlyga – darbas
Pasak V. Karinauskienės, jau 1941 metų birželio 26 dieną, kai vokiečių kariuomenė įžengė į Šiaulius, prasidėjo susidorojimas su žydais.
Getas Šiauliuose pradėtas steigti 1941 metų liepos pirmojoje pusėje, kai išėjo miesto komendanto nurodymas įkurti mieste getą. Tuometis miesto burmistras Petras Linkevičius pasikvietė žydų atstovus, iš kurių buvo suformuotas komitetas.
Žydams mieste paskirta teritorija – vadinamasis Kaukazo rajonas, tarp tuomet buvusių žydų kapinių ir Vilniaus gatvės, priešais Ch. Frenkelio fabriką.
L. Lipšicas prisiminimuose rašė: „Buvau priblokštas neapsakomos spūsties. Žmonės bandė įsikurti net daržuose, įsisprausdavo į daržinaites, kažką šiltino, tvėrė, užkimšinėjo plyšius. Vis geriau nei Kužių duobės. Jau sklido gandai apie baisius įvykius, juk daugelis žydų dirbo tarp lietuvių, o šie dar prieš getą pasakojo apie nacių kėslus. Sunaikins ar ne? Visi gyveno kaip kokie kiškiai, iš bet kurios pusės laukdami pavojaus“.
Liepos mėnesį išleista ir daugiau nurodymų: žydams liepta nešioti geltonas Dovydo žvaigždes, pritaikyta įvairių draudimų, pavyzdžiui, turėti radijo aparatą, vaikščioti šaligatviais.
Prasidėjus žydų persikėlimui, paaiškėjo, kad į paskirtą teritoriją gausi Šiaulių miesto bendruomenė netilps. Žydams apsigyventi paskirta dar viena teritorija: vadinamasis Ežero-Trakų gatvių rajonas, tarp Talkšos ežero, Ch. Frenkelio fabriko, senojo kalėjimo. Gyventojai iš šios teritorijos buvo iškraustomi, į jų vietas turėjo atsikraustyti žydai.
Skaičiuojama, kad abiejose teritorijose apsigyveno apie 4000–5000 žydų. Už geto ribų likę žydai, sako V. Karinauskienė, buvo pasmerkti.
Pasak muziejininkės, pamažu geto teritorijos buvo izoliuojamos: aptvertos aukšta spygliuota tvora, uždrausta iš jų laisvai išeiti ar pareiti.
Getuose gyvenusiems žydams išdalyti pažymėjimai. Gavę šiuos dokumentus buvo „legalizuoti“, o žydai be pažymėjimų gaudyti ir vežti mirčiai.
„Geto kaliniai daugiausia dirbo Ch. Frenkelio fabrike. Tai, kad dirbai, buvo trapi garantija, kad bent kurį laiką išgyvensi. Fabrike, kuriame išdirbtos odos buvo tiekiamos vermachtui, buvo sudaryti dirbančiųjų sąrašai. Tie, kurie liko už geto ribų, stengdavosi patekti į jį su grįžtančiais iš darbo, legalizuotis, gauti pažymėjimą“, – sako V. Karinauskienė.
Pasak muziejininkės, fabriko paveldėtojas Jokūbas Frenkelis su šeima išvyko prieš prasidedant karui, o jo mama Dora Frenkelienė liko, papuolė į getą ir žuvo.
Geto kaliniai dirbo ir kitose vietose, pavyzdžiui, Zoknių aerodrome, kurį vokiečiai plėtė, platino takus. Ilgainiui žydai ten buvo ir apgyvendinti. Sezoniniams darbams žydai buvo varomi į Pavenčių cukraus fabriką, Radviliškio, Bačiūnų durpynus.
Pagalbos ranka
Su V. Karinauskiene kalbamės Venclauskių namuose, kur įsikūręs vienas iš „Aušros“ muziejaus padalinių. 1940 metais mirusio advokato Kazimiero Venclauskio šeima getui teikė paramą, slėpė žydų vaikus nuo žūties. 1995 metais Stanislavai Venclauskienei, seserims Danutei ir Gražbylei suteikti Pasaulio teisuolių vardai.
Pasak V. Karinauskienės, D. Venclauskaitė sugebėjo įsteigti įmonę, kuri siuvo pirštines, gamino šepečius. Ši produkcija turėjo būti tiekiama vermachtui – D. Venclauskaitė sugebėjo gauti vermachtui naudingos įmonės statusą. Įmonėje ji įdarbino daugiausia žydes, taip suteikdama šansų išgyventi.
D. Venclauskaitė papirkinėdavo valdininkus, pateikdavo fiktyvias ataskaitas apie įmonės veiklą, kad ji yra pelninga, o mokesčius mokėdavo iš savo kišenės. „Iš tiesų įmonės darbas nebuvo kokybiškas ir pelningas. Iš tiesų tai buvo pastangos išgelbėti kitų žmonių gyvenimus“, – sako V. Karinauskienė.
Geto likvidacija – kelias į mirtį
1942 metais gete vyko gyventojų surašymas, Šiaulių gete užfiksuota per 4700 žydų.
Pasak V. Karinauskienės, padėtis Šiaulių gete keitėsi 1943 metais, kai getas perėjo SS žinion. Kauno getas reorganizuotas į konclagerį, Šiaulių getas tapo Kauno geto išorine stovykla.
„Tvarka vėl griežtėjo. Šiaulių geto gyventojai varyti ir į kitus darbus, pavyzdžiui, A.B.A., kur ilgainiui pastatyti barakai ir apgyvendinta apie 1000 žydų. Dalis žydų išvaryti į Pavenčius, į Linkaičius, kur buvo ginklų dirbtuvės. Taip sumažintas gyventojų skaičius Šiaulių gete, todėl 1943 metų Kaukazo geto dalis buvo uždaryta, gyventojų likutis suvarytas į Trakų-Ežero gatvių getą“, – sako V. Karinauskienė.
1943 metų lapkričio 5 dieną įvykdytas žiaurus išpuolis: kai geto gyventojai buvo darbe, visi likę – vaikai, seneliai, ligoniai – buvo išsiųsti į mirtį.
„Kai kurie vaikai slėpėsi, bet juos suradę budeliai negailestingai vilko už kojų, plaukų iš palovių, iš už spintų, mėtė nuo pastogių tarsi kokias šiukšles, luošino. Buvęs geto policijos viršininkas Efroimas Gensas, norėdamas ar verčiamas parodyti pavyzdį, atsinešė savo mažametę dukrytę ir ją įstūmė į mašiną“, – rašė L. Lipšicas.
1944 metų pavasarį, artėjant frontui, į Šiaulių getą atvežti žydai iš kitų vietovių – Panevėžio, Joniškio.
Apie Šiaulių geto uždarymą paskelbta liepos 8 dieną, o liepos 15 dieną pirmieji geto kaliniai išvesti į Šiaulių geležinkelio stotį ir krovininiais vagonais išvežti į Štuthofą.
Antrasis etapas pajudėjo liepos 19 dieną. Trečioji grupė kalinių liepos 22-ąją, kai jau buvo subombarduota Šiaulių geležinkelio stotis, buvo pėsčiomis išvaryta į Pavenčių geležinkelio stotį, iš ten traukinys pajudėjo į Štuthofą. Paskutinioji grupė iš geto išvesta ir išvežta į Štuthofą liepos 24 dieną. Štuthofe žydai buvo išskirstyti: moterys ir vaikai liko Štuthofe arba siųsti į Osvencimą, vyrų mirties kelias tęsėsi Dachau.
Skaičiuojama, kad karo pabaigos sulaukė tik 350–500 Šiaulių žydų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr. ir repr.
ATMINTIS: Šviesios atminties Leiba Lipšicas buvo ištvėręs Dachau mirties stovyklos pragarą. Vienintelis iš šeimos grįžęs į Šiaulius, parašė prisiminimus, rinko medžiagą apie Šiaulių žydus.
PRAEITIS: „Aušros“ muziejaus muziejininkė Vilma Karinauskienė stovi prie akmens, žyminčio Šiaulių geto vartų vietą.
KNYGA: Danų žurnalisto Christoffer Rosenløv Stig Christensen knyga „Mirjams flugt“ ("Mirjam pabėgimas"). Šis žurnalistas kartu su knygos heroje Mirjam Jurkofsky Šiauliuose lankėsi 2012 metais.
NUOTRAUKA: Ši „Aušros“ muziejuje saugoma žydų kolonos nuotrauka yra išspausdinta knygoje „Mirjam pabėgimas“.