Su kuo sutapti

Su kuo sutapti

Su kuo sutapti

Rūta JANKUVIENĖ

Iš politinio akiračio nykstanti Naujoji sąjunga sutaps su Darbo partija.

Bankrutuoja pirmoji didžioji partija, taip ir neišsprendusi savo tapatumo problemos. Galas logiškas, nes Naujoji sąjunga buvo kuriama kaip vieno žmogaus partija ir pagal jį atpažįstama. Pagrindinis partijos veidas prarado rinkėjų simpatijas, ir partija patyrė fiasko.

Politinėje arenoje Naujoji sąjunga išsilaikė trylika metų. Pradžia buvo svaiginanti — 2000 metais pirmą kartą dalyvaudama Seimo rinkimuose Naujoji sąjunga laimėjo 18 mandatų. Šiandien turi tik vieną.

Simboliška, kad Naujoji sąjunga Seime karjerą pradėjo ir baigia su Šiaulių politikais. Parlamente pirmoji su Naująja sąjunga susitapatino šiaulietė politikė Vida Skačkauskaitė (Stasiūnaitė), palikusi socdemus ir padėjusi Artūrui Paulauskui įsteigti partiją. Dabar Seime jos vienintelis atstovas taip pat šiaulietis — vienmandatininkas Valerijus Simulik.

Naujoji sąjunga, prieš dvejus metus patyrusi visišką pralaimėjimą Seimo rinkimuose, taip ir neatsigavo. Prarastų rinkėjų nesusigrąžino nė savivaldos rinkimuose, rėmėjų — juolab. Praėjusiais metais partija rėmėjų aukų surinko tik 37 tūkstančius litų.

Naujosios sąjungos lyderis Artūras Paulauskas partiečiams šiandien aiškina: „Tauta ir valstybė yra svarbesnės nei asmeninės ambicijos. Būtina konsoliduoti politines jėgas“.

Bet saviškius sunku apgauti. Partijos tinklalapyje lyderiui kertama tiesiai į kaktą: „Ar vis dar nusipelnėme gyventi geriau, kad “gelbėjame“ valstybę, o ne savo kailį?“

Gelbėja Artūrą Paulauską Viktoras Uspaskichas. Atsidėkoja už paslaugą, nes būtent su Naująja sąjunga V. Uspaskichas atėjo į politiką, pirmą kartą pateko į Seimą.

Oficialiai susitapatinimas skelbiamas pagal „idėjinį artumą“. Kokias idėjas išpažįsta Naujoji sąjunga ir Darbo partija, sunku pasakyti. Abi tik nuolat laviruoja tarp kairiųjų ir dešiniųjų partijų, ieškodamos kelio valdžios link.

A. Paulauskas savo socialliberalus lygiai taip pat sėkmingai galėtų nuvairuoti ir socialdemokratų ar liberalų link. Tad galima nuspėti, kad jungimasis iš tiesų vyksta tik pagal simpatijas, draugystes, asmeninius interesus.

Ką reiškia vien tai, kad A. Paulausko, buvusio generalinio prokuroro, netrikdo jungimasis su nusikalstama veikla įtariama partija?

Bus V. Uspaskichas patrauktas atsakomybėn — šansas pačiam A. Paulauskui tapti Darbo partijos lyderiu ir išsilaikyti politikos viršūnėse.

Tokia politikų elgsena: kad tik arčiau valdžios, nesvarbu, su kuo, ypač išryškėjo po šių savivaldos rinkimų.

Burdamos savivaldybių valdančiąsias koalicijas partijos iš esmės sprendė vienintelį klausimą — su kuo sutapti? Ir lemia ne idėjos, ne veiklos programos, o aritmetika, simpatijos ir antipatijos.

Šiaulių apskrityje politikų aritmetika kai kuriose savivaldybėse dar atitiko rinkėjų lūkesčius — valdys daugiausiai balsų gavusieji. Bet koalicinės mišrainės tokios margos, kad yra savivaldybių, kuriose praktiškai nėra jokios opozicijos.

Radviliškyje dėl valdžios rankomis sumušė konservatoriai ir socialdemokratai. Vadinamieji nesutaikomi politiniai oponentai dėl to susitarė dar prieš rinkimus.

Šiauliuose kairieji, dešinieji, liberalai suvirto į vieną krūvą. Kas čia laimėjo, o kas pralošė rinkimus, visiškai neaišku. Valdžioje bus visos partijos, net ir rinkėjų „nubaustos“, mažiausiai mandatų laimėjusios.

Šiaulių politikų išradimas — partija — valdančiojoje frakcijoje, bet valdančiosios koalicijos užribyje. Naujadarą lėmė vėlgi partijų skyrių lyderių simpatijos ir antipatijos.

Kaune meru išrinktas liberalų sąjūdininkų atstovas, nors jo partija taryboje laimėjo vos tris mandatus. Liberalams Kaune sėkmė nusišypsojo pagal patarlę: kai du pešasi, trečias laimi.

Vilniuje valdžios paklodė dar tampoma. Vienoje pusėje — Tėvynės sąjunga su Lenkų rinkimų akcija, kitoje — Artūro Zuoko koalicija.

Lenkų rinkimų akcijos lyderis Voldemaras Tomaševskis savą Lietuvos istoriją dėsto, lietuviams siūlo integruotis į Vilnijos kraštą, jo kalbos balansuoja ant tautinės nesantaikos kurstymo, gilina pašlijusių santykių su Lenkija krizę. Tėvynės sąjunga to nei mato, nei girdi.

Jos lyderis premjeras Andrius Kubilius sugebėjo tik kažką išlementi apie V. Tomaševskio neva „vaikiškas kalbas“.

Tai kas vyksta?

Tokia politikų elgsena nėra nekalti porinkiminiai žaidimai. Kai jokios idėjos ir nuostatos nebesvarbu, atveriamas kelias ir klanams, ir radikalams.

Visoms partijoms Naujosios sąjungos likimas galėtų būti geru perspėjimu. Politinėje padangėje tai pirmoji kregždė, rodanti, kad rinkėjai vis dėlto sugeba atsirinkti, kas yra kas. Net pagal reitingus ir sukurtus įvaizdžius keičiami lyderių veidai gali nebegelbėti.