Socialinis nerimas – dar vienas šeimos narys

So­cia­li­nis ne­ri­mas – dar vie­nas šei­mos na­rys

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ne­se­niai ra­šiau apie kel­miš­kę Liu­ci­ją Kin­de­rie­nę, pri­vers­tą gy­ven­ti iš 120 eu­rų pen­si­jos vi­są mė­ne­sį. Vis pri­si­me­nu li­go­tos mo­ters akis ir ne­vil­tį jo­se.

Kai ki­tą die­ną po po­kal­bio jai nu­ne­šiau lauk­ne­šė­lį, vie­šai pra­bil­ti apie sa­vo skur­dą iš­drį­su­si mo­te­ris sa­kė, jog ne vi­si kai­my­nai jai pri­ta­rė. Klau­sė, ar tik­rai jau taip blo­gai... Liu­ci­jos aky­se bu­vo at­si­ra­dę dar dau­giau ne­vil­ties ir ne­tgi bai­mės... Bi­jo­jo ap­lin­ki­nių pa­smer­ki­mo.

Pad­lai­žiau­ti po­lin­kį tu­rin­tys lie­tu­viai ei­na su nu­ga­lė­to­jais, o ne su var­ge­to­mis. To­dėl daž­nas už­sie­ny­je ar Lie­tu­vo­je šiek tiek pra­ku­tęs jau­ni­kai­tis de­monst­ruo­ja sa­vo tur­tus pirk­da­mas ne tai, kas bū­ti­na, o tai, kas su­ku­ria tur­tin­go žmo­gaus įvaiz­dį. Iš Ang­li­jo­je sun­kiai už­dirb­tų pi­ni­gų iš­tai­so puo­tą vi­sai gi­mi­nei, kad ga­lė­tų pa­si­gir­ti sa­vo tur­tais ir gra­žiu gy­ve­ni­mu.

Išs­paus­di­nus pub­li­ka­ci­ją „Gu­lia­šas iš ber­žo la­pų“, ku­rio­je ir ap­ra­šo­ma Liu­ci­jos si­tua­ci­ja, sa­vo po­žiū­rį į gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je ir li­go­tos mo­ters var­gą iš­reiš­kė pus­šim­tis ko­men­ta­to­rių.

De­ja, ne vi­si Liu­ci­jos gy­ve­ni­mą priė­mė kaip fak­tą. Vie­ni klau­si­nė­jo, gal mo­te­ris ne­dir­bo, ne­tu­ri dar­bo sta­žo, kad to­kia ma­ža pen­si­ja.

Ki­ti tvir­ti­no, jog rei­kia pri­spaus­ti sū­nų ir glo­bo­ti­nius, kad pa­dė­tų mo­ti­nai, nors glo­bo­ti­niai dar tik mo­ko­si spe­cia­ly­bės ir pa­tys gy­ve­na iš 150 eu­rų pa­šal­pos, o sū­nus ir pa­ts vos už­ten­ka at­ly­gi­ni­mo iš­gy­ven­ti did­mies­ty­je. Ne vi­si juk tu­ri­me vai­kus, ku­rie „dras­ko­si“, kad pa­dė­tų mo­ti­noms.

Ži­no­ma, žmo­nės tu­ri tei­sę abe­jo­ti, svars­ty­ti, klaus­ti. Kai ren­giau pub­li­ka­ci­ją, kal­bė­jau su esa­mo­mis ir bu­vu­sio­mis Liu­ci­jos kai­my­nė­mis. Jos tvir­ti­no, kad mo­te­ris bu­vo la­bai darbš­ti. Tik ne vi­sus darbš­tuo­lius val­džia ir Die­vu­lis ap­do­va­no­ja di­de­lė­mis pen­si­jo­mis ir tur­tais.

Liūd­niau­sia, kad dau­ge­lis nau­jo­sios san­tvar­kos pe­rauk­lė­tų žmo­nių jau ne­be­te­ko ir gai­les­čio, nors iki šiol lie­tu­viai la­biau­siai iš­si­skir­da­vo pa­vy­du, kai kam nors se­ka­si, ir nuo­šir­džiu gai­les­čiu, kai iš­tin­ka ne­lai­mė.

Liu­ci­ja ži­no, kad Lie­tu­vo­je yra ir dau­giau to­kių var­guo­lių kaip ji. Ji – ne vie­na. Ir ki­ti tu­rė­tų pra­bil­ti apie sa­vo skur­dą.

Kol dės­to­mos teo­ri­jos, vyk­do­mos įvai­rios ko­vos su skur­du pro­gra­mos, pi­ni­gai, skir­ti skur­dui ma­žin­ti, ati­ten­ka ple­pė­to­jams, o ne skurs­tan­tiems.

So­tiems be­pi­gu mal­ti lie­žu­viais apie skur­dą, ku­rio jie pa­tys ne­pa­ti­ria. O var­guo­lis ir to­liau val­go Eu­ro­pos do­va­no­tas kruo­pas, kur­da­mas dar­bo vie­tas lab­da­ros da­lin­to­jams ir ple­pė­to­jams.

Ta­čiau dar bai­ses­niu di­so­nan­su Liu­ci­jos tra­ge­di­jai nu­skam­bė­jo pub­li­ka­ci­jo­je „Di­des­nis ape­ti­tas ki­lo po ato­sto­gų“ ap­ra­šy­tas Šiau­lių ra­jo­no val­di­nin­kų no­ras pa­si­dvi­gu­bin­ti prie­dus prie so­li­džių be­veik du tūks­tan­čius eu­rų sie­kian­čių al­gų.

Skur­džio­je Šiau­lių ap­skri­ty­je dau­ge­lis inte­li­gen­tų dir­ba už 500 eu­rų vi­są mė­ne­sį. Var­guo­lė Liu­ci­ja Kin­de­rie­nė tiek eu­rų gaus tik per ke­tu­ris mė­ne­sius. O čia, ly­de­kai pa­lie­pus, man pa­no­rė­jus – 500 eu­rų prie­das prie prie­do! Mat val­di­nin­kai la­bai pa­vargs­ta, dir­ba daug virš­va­lan­džių. Tar­si virš­va­lan­džių ne­dirb­tų ki­ti in­te­li­gen­tai ir dar­bi­nin­kai.

Pas Kel­mės ra­jo­no ūki­nin­ką su­reng­ta Lau­ko die­na. At­va­žia­vo ne­ma­žai jo ko­le­gų ūki­nin­kų, su že­mės ūkiu su­si­ju­sių tar­ny­bų at­sto­vų. Bet la­biau­siai ste­bi­no Sa­vi­val­dy­bės svi­ta. Mano gal­va, to­kia­me ren­gi­ny­je už­te­ko kad da­ly­vau­tų Že­mės ūkio ir kai­mo plėt­ros sky­riaus ve­dė­jas, gal dar koks spe­cia­lis­tas. Bet kur tau? Su­gu­žė­jo aukš­čiau­si va­dai, iš­sky­rus me­rą. At­va­žia­vo net ir kul­tū­ros ku­ra­to­rė.

Sma­gu. Gro­ja gy­va mu­zi­ka. Ap­žiū­ri­nė­ji sau li­mu­zi­nus, klau­sai­si pa­skai­tos, vai­ši­nie­si troš­ki­niu ir ki­tais ska­nės­tais. Tuo­met min­ti­jau, ka­žin kas dar li­ko dirb­ti Sa­vi­val­dy­bė­je, kol aukš­tie­ji po­nai „ati­dir­bi­nė­jo“ už dar­bo lai­ką, o gal ir už virš­va­lan­džius. Ne dar­bas, o iš­ti­sa šven­tė! Ir at­ly­gi­ni­mas – ne ke­li su­var­gę šim­te­liai eu­rų!

Ky­la klau­si­mas, ar šie žmo­nės tiek daug kar­tų ver­tin­ges­ni už mo­ky­to­ją, gy­dy­to­ją, in­ži­nie­rių, moks­li­nin­ką, auk­sa­ran­kį sta­ty­bi­nin­ką? Gal jie tu­ri po de­vy­nias gal­vas, po aš­tuo­nias ko­jas ir aš­tuo­nias ran­kas? Gal jų pa­ra tu­ri ne 24, o 40 va­lan­dų? Juk dau­ge­lis dar plu­ša ne tik Sa­vi­val­dy­bė­se, bet tu­ri ir ūkiu­kus, ir vers­liu­kus.

Ar ga­li jie su­pras­ti ir at­jaus­ti to­kias liu­ci­jas? Ar pa­skirs joms bent po vien­kar­ti­nę pa­šal­pą iš Sa­vi­val­dy­bė­se su­tau­py­tų so­cia­li­nės pa­ra­mos pi­ni­gų?

Prieš Sei­mo rin­ki­mus žmo­nių ne­pri­tek­liai tam­pa eik­liu po­li­ti­kų žir­gu, ku­riuo ga­li­ma iš­jo­ti į fi­ni­šo tie­sią­ją. Per prieš­rin­ki­mi­nius de­ba­tus vi­sos par­ti­jos gie­da „vie­ną him­ną iš vie­nos šir­dies“. Apie gy­ven­to­jų pa­ja­mų di­di­ni­mą, mo­kes­čių ma­ži­ni­mą, gy­ve­ni­mo ge­ri­ni­mą. Pap­ras­tas ir kiek­vie­nam rin­kė­jui aiš­kus pa­ža­das!

O jei­gu vi­si gy­ven­tu­me ge­rai, kan­di­da­tai tu­rė­tų pa­suk­ti gal­vą, kuo so­tų­jį dar ga­li­ma nu­ste­bin­ti. Vi­si jaus­tų­si lais­ves­ni, pro­tin­ges­ni – su tau­ta tek­tų dis­ku­tuo­ti, da­lin­tis idė­jo­mis, o ne pa­ža­dais.

De­ja, šian­dien dau­ge­lis šei­mų ir vie­ni­šų žmo­nių gy­ve­na su so­cia­li­niu ne­ri­mu. Jis ta­pęs tar­si dar vie­nu šei­mos na­riu.

Jo­seph Murp­hy kny­go­je „Jū­sų ne­ri­bo­ta ga­lia bū­ti tur­tin­giems“ tei­gia, jog mū­sų ge­ro­vę le­mia ge­bė­ji­mas su­si­ta­pa­tin­ti su pra­ban­gos ir di­džiu­lių tur­tų šal­ti­niu. Esą vaiz­duo­tė ir sa­vęs ver­ti­ni­mas iš­ju­di­na pa­są­mo­nę ir ver­čia mus bū­ti to­kiais, ko­kius pa­tys sa­ve įsi­vaiz­duo­ja­me.

Įsi­vaiz­duo­ti ir su­si­ta­pa­tin­ti ga­li­ma. Vie­niems pra­ban­gos ir tur­tų šal­ti­nis su­si­ta­pa­ti­ni­mas su val­džia, ki­tiems – su vers­lu, tre­tiems – su grei­tai­siais kre­di­tais.

Bib­li­jo­je sa­ko­ma, jog žmo­ni­ją su­pa di­džiu­liai tur­tai, jų at­sar­gos kaip oro ir van­dens yra neiš­sen­ka­mos. Iš van­de­ny­no ga­li sem­ti van­dens tiek, kiek no­ri. Van­de­ny­nas nė ne­pa­jus.

Val­džios mi­si­ja bū­tų iš­mo­ky­ti tau­tą pa­siim­ti tuos tur­tus ir iš­min­tin­gai bei sai­kin­gai jais nau­do­tis. Bet pir­miau­sia iš­min­tin­ga ir kū­ry­bin­ga tu­ri bū­ti pa­ti val­džia.