
Naujausios
ŠIS BEI TAS IŠ „GRAFIČIŲ PRIEŠISTORĖS“
Vilius Puronas
Pradėsime nuo hipotezės, kad istorikai kažin ar kada nors paaiškins, kas buvo tokių užrašų ar kūrinių pradininkai ir kada tie „grafičiai“ iš kromanjoniečių neolito urvų iškeliavo į platųjį pasaulį eksterjerų dabinti.
Jei tą savitumą patyrinėsime senuosiuose Šiaulių atvirukuose, pastebėsime, kad nemažai užrašų ant tinko ar plytų mūro būta ir prie caro, ir prie Smetonos. Vieną tokių užrašų – „APTIEKA“ galime net pačiupinėti Šiaulių fotografijos muziejaus antrajame aukšte, kuris buvo provizoriaus Kazlausko vaistinės aklasienės reklama, stebuklu išsaugota pastatą pristatant, restauruojant. Talpinamoje iliustracijoje iš P. Kaminsko kolekcijos užfiksuota prekybinė reklama ant tinko „DUBYSA“ Vilniaus gatvėje.
Tapybinė reklama buvo įprastas reiškinys visuose kraštuose, visuose miestuose, ne tik lietuviškuose Kaune, Panevėžyje, Plungėje... Ši technologija, būdama pigi ir pakankamai įtaigi, savo utilitarine paskirtimi plačiai puošė miestų pastatus iki II pasaulinio karo.
J. Stalino, N. Chruščiovo ši „miesčioniška“ pastatų savybė buvo priskirta „neskoningumui“, todėl belieka didžiuotis, kad mes, šiauliečiai, pirmieji Tarybų Sąjungoje pradėjome dekoruoti miesto fasadus tapyba, ne tik šriftu, bet ir teminiais pano, leidusiems neįdomiems pokarinio užstatymo namams pasidaryti savitiems, gražiems, saviems, Šiauliams plačiai nuaidėti.. Iš karto perspėju – anuo laiku kelis tokio pobūdžio europietiškus-užsienietiškus atvaizdus išvydau meno žurnaluose tik tuomet, kai jau turėjome porą Šiauliuose. Taigi...
Dabar, praėjus bene keturiasdešimt metų, belieka surimtėti ir mistiškai žvilgtelėti į visus kūrybinius procesus, kartkartėmis suvibruojančius virš mūsų planetos. Kokios vibracijos suvirpino Europą gotikas keičiant renesansais, barokais, klasicizmais?.. Ne technologijos gi ar karybos tobulėjimai...
Kodėl tos ar panašios vibracijos Europoje pradėjo vienu metu kurti pėsčiųjų zonas, hipių ševeliūras keitė plikėmis, o plikes – karikatūriškais gaidžio plaukų kuokštais, su uodegytėmis pakaušiuose?.. Nusišnekėjau? Fasadų dekoro stilistiką ir poreikį sutapatinti su mada, mano manymu, būtų per daug rizikinga. Bet šnekėti apie tuos ar kitus pasaulinius procesus, nežinia iš kur užgriūnančius mūsų civilizaciją, verta.
Grafičiai – „meninio chuliganizmo“ forma, pradėjusi teršti mūsų miestus, parduotuvėse atsiradus purškiamų dažų balioniukams. Nevykėliui, norinčiam save palikti palikuonims ar kitu būdu įsiamžinti, beliko tik paspausti mygtuką. Purškalas kvailai įamžins nevykėlį... Pardon! O gal – epochą-nevykėlę, neleidusią jaunimui realizuoti savęs?
Juk tie studentai, kurie dekoravo Šiaulius XX a. septintajame dešimtmetyje, buvo tame pačiame lizde išperėti. Nesvarbu, kad kitoje visuomeninėje santvarkoje. Jiems anuomet radome formą saviraiškai, kai dabartiniuose „pogrindiniuose grafičiuose“ viešai eksponuojama santvarkos impotencija, besidangstanti „diskusijomis“, estetikos, tvarkos ir skoningumo demagogijomis.
Fasadų dekoras – tai trumpalaikis procesas, dėl atmosferos invazijos nunykstantis per kokius 7–8 metus, tačiau, jei žiūrėtume dizainerio akimis, tai – normalus laikotarpis, per kurį tiek mada, tiek stilistika turi savaime keistis.
Manau, kad jauniems skaitytojams bus įdomu žvilgtelėti į ketvirčio amžiaus senumo nuotraukas, o senimui – jas pakomentuoti.
Nepražiopsokite „Atolankų“!
„JUS KVIEČIA TOLIMŲ KELIONIŲ MŪZA“. Sieninės tapybos pano šalia Geležinkelio stoties. Nuotraukoje – autorius Saulius Kuzma, apie 1986 m. Kūrinys nunyko apie 1997 m.;