Naujausios
KOMENTARAS
Servisas asocialams
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Greitoji pagalba į ligoninę atvežė du asocialius sugyventinius. Vyrą namo paleido jau po darbo valandų. Apie tai pranešta Socialinių paslaugų tarnybai. Medikų apžiūrėtam vyrui pasiūlyta pernakvoti Kelmės centre stovinčiame konteineriniame namelyje. Jis paklausė, ar namelyje yra ko valgyti.
Maisto nėra. Yra tik virdulys ir šaldytuvas. Todėl nakvoti Kelmėje nesutiko. Į atokų rajono pakraštį jį nemokamai turėjo parvežti Socialinių paslaugų tarnybos automobilis.
Jo sugyventinę ligoninės automobilis išvežė į Šiaulius, nes buvo rimtesnių sveikatos problemų.
Po kelių dienų šiauliečiai medikai skambina į seniūniją, kad iš ligoninės išrašytą moterį pasiimtų. Seniūnija skambina į Socialinių paslaugų tarnybą. Tarnybos direktorė klausia – gal į Šiaulius važiuos ligoninės automobilis.
Važiuos, bet tik kitą dieną. Šiauliečiai sutiko palaikyti moterį ligoninėje dar parą. Kelmiškiai parvežė. Parvežę skambina į Socialinių paslaugų tarnybą. Direktorė siųs vairuotoją, kad tarnybos globojamą ponią iš ligoninės parvežtų namo į kaimą.
Gal tai ir gerai? Gal ir humaniška?
Bet prisiminiau, kaip beveik 40 metų dirbančiai ir mokančiai mokesčius kelmiškei reikėjo į Kauno klinikas nuvežti paskutinės stadijos vėžiu sergančią mamą, kuri, beje, taip pat visą gyvenimą dirbo ir išaugino tris padorius, išsilavinusius vaikus.
Kad galėtų vežti sėdėti jau nepajėgiančią ligonę, jai pasiūlyta nuomotis greitosios pagalbos automobilį ir sumokėti 400 litų. Arba prašyti Socialinių paslaugų tarnybos autobusėlio. Žinoma, taip pat sumokėjus už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą ir už kiekvieną sugaištą valandą.
Manau, jog su panašiomis problemomis yra susidūrę daugelis padorių, Lietuvą savo tėvyne dar laikančių žmonių. Problemų nėra tik valstybės besąlygiškai mylimiems ir globojamiems asocialams, žinantiems savo teises, bet nepripažįstantiems pareigų.
Išgirdęs, kad jau dalins maisto paketus, asocialus asmuo ateina į Socialinių paslaugų tarnybą ir klausia: „Kur čia tų avižų užsirašyti?“ arba „Kur užsirašyti šunų maistui?“
Kelmės rajono savivaldybėje surengta diskusija: „Kaip apsaugoti asocialiose šeimose gyvenančius vaikus?“
O tuo metu karste jau gulėjo iš gyvenimo savo noru pasitraukęs asocialios šeimos sūnus. Tiesa, jis suaugęs. Sugebėjo šalia geriančios motinos, besimušančių ir konfliktuojančių brolių išgyventi 26 metus. Bet tik tiek... Toliau gyventi, matyt, nebematė prasmės.
Diskusijos dalyviai siūlė skirti pašalpą tik tiems, kurie sutiks gydytis nuo alkoholizmo. Rengti vakarinius, naktinius ir poilsio dienų reidus į socialinės rizikos šeimas.
Apeliuojama į bendruomenių, jų pirmininkų ir seniūnaičių budrumą, kaimynų pilietiškumą.
Deja, viena pilietiškais poelgiais garsėjanti bendruomenės pirmininkė sako, jog kaimo žmonės – dar labai abejingi, taikstosi su blogiu, nenori pyktis tarpusavyje. Problemą iškėlęs seniūnaitis ar bendruomenės pirmininkas laikomas blogu žmogumi, skundiku. Atpirkimo ožiu tampa ne nusižengėlis, o nusižengimą nusižengimu įvardijęs žmogus.
„Aš dėl savo pilietiškumo nuolat nudegu. Pamačiau ant plento dviračiu važinėjančią mergaitę. Toje vietoje jau ir taip įvyko dvi nelaimės. Iškėliau problemą – tapau amžina mergaitės tėvų prieše.“
Kartą pamatė, kaip girtas važnyčiotojas išvirto iš vežimo. Atsikėlė. Arklį pririšo prie medžio. Pats nusipirko visą paletę alaus ir nuėjo už parduotuvės kampo prisibaigti.
Bendruomenės pirmininkė iškvietė policiją. Girtuoklis dar apspardė pareigūną. Ir bendruomenės pirmininkė, ir pareigūnas žmogui linkėjo tik gero. Jis išvežtas į ligoninę, gydytas. Deja, bendruomenės pirmininkei paskui dar teko vaikščioti po teismus, liudyti, ar pareigūnas neviršijo savo įgaliojimų.
Aktyvūs seniūnaičiai, bendruomenės pirmininkai ir iš biurokratinių kontorų ne visuomet sulaukia padėkos už tai, kad rūpinasi kaimo dvasine ekologija. Ne visiems paranku, kai sukeliamos visos tarnybos ant kojų. Kartais skambina į seniūniją ir klausia: „Kokia ten varna jūsų bendruomenėje dirba?“
„Kol į smurtą ir kitas dėl alkoholio kylančias negeroves bus žiūrima kaip į neskubų atvejį, tol bus skandinami vaikai ir žudomi seni žmonės", – sako nepatogiu žmogumi virtusi bendruomenės pirmininkė.
Kartais koks ministerijos klerkas paklausia: „Kodėl Kelmės rajone 260 socialinės rizikos šeimų, o Kretingos – tik 90?“
Išeitų, jog asocialių šeimų skaičių reikėtų mažinti dirbtinai. Atiduoti geriantiems tėvams pinigus. Užsimerkti, kai ko nematyti. Leisti skriausti vaikus.
Ar galima lyginti šalia Klaipėdos esančią Kretingą ir didžiulio nedarbo rykšte jau keliolika metų plakamą Kelmės rajoną?
Asocialumas – tik pasekmė. Tai nuodas, kuriam nėra priešnuodžių. Nuodus reikia tiesiog išplauti.
Rūpindamiesi asocialais ir teikdami jiems ne tik pašalpas, bet ir poniškas paslaugas, asocialumą tik skatiname.
Šalia Kelmės pastatė savarankiško gyvenimo namus žmonėms su proto negalia.
Tenepyksta asocialūs asmenys, bet daugelis jų taip pat yra arba su įgimtu, arba su pragerto proto deficitu. Gal ir jiems reikėtų statyti Savarankiško gyvenimo namus? Tokius galėtų turėti kiekviena seniūnija, suremontavusi likusias tuščias mokyklas, darželius, kolūkių administracinius pastatus.
Sukeltų ten socialinės rizikos šeimas. Jas nuolat prižiūrėtų socialiniai darbuotojai. O gal ir policija ar kokia saugos tarnyba? Vietoj girtavimo verstų melstis, kaip daroma anoniminių alkoholikų grupėse.
Padėtų ieškoti darbo. Motinos būtų mokomos gaminti valgį savo vaikams, kepti jiems pyragus, megzti kojines bei pirštines ir laukti sugrįžtančių iš mokyklos. Laisvalaikiu socialinės rizikos šeimos būtų raginamos atskleisti savo talentus, užsiimtų rankdarbiais ir kitokia kūryba, būtų vežamos į koncertus, kiną, teatrus.
Gal šis servisas būtų prasmingesnis? Padėtų suvokti, jog įmanomas ir kitoks gyvenimas. Gal bent dalis asocialų atvirstų į žmones?
