Naujausios
REPORTAŽAS
Šaltis žvejų ir čiuožėjų negąsdina
Lauke – minus 20. Šiauliuose ant Prūdelio vyrai plačiais kastuvais žeria sniegą – bus čiuožykla. Kiek tolėliau sėkmės laukia žvejai. Šaltis dirbantiems ir žvejojantiems – nė motais.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Čiuožyklos trauka
Ant Prūdelio ledo pluša trys vyrai. „Kai dirbi, jokio šalčio nejauti. Jeigu stovėsi, kaip statula, aišku, kad sustipsi“, – ranka numoja Arvydas Pakėnas. Jo ausis saugo kepurė, rankas – vilnonės kumštinės pirštinės.
Vyrai darbuojasi jau tris valandas. Ne tik sniegą nuvalo, bet iš jo ir bortelius sukasa, kad būtų žymu, kur čiuožyklos riba.
A. Pakėnas anksčiau ir pats čiaužydavo figūrinėmis pačiūžomis. Po kojos operacijos teko šio malonumo atsisakyti.
Pažiūrėti, kaip vyksta darbai, atskuba sporto mokyklos „Atžalyno“ direktorius Stanislovas Monkus. Planuota, kad čiuožykla bus 50x30 metrų. „Bet vyrai labiau pasistengė – čiuožykla didesnė“, – užmetęs akį, įvertina.
Čiaužyti ant Prūdelio kviečiami visi norintys. Jei pavyks gauti lėšų, žiemos sporto mėgėjai galės persirengti šalia esančiame pastate.
Šiandien panašaus dydžio plotas bus nuvalytas ant Talkšos ežero, prie irklavimo bazės.
S. Monkus prisimena: kai po studijų atvažiavo į Šiaulius, dažnai eidavo į čiuožyklą prie Kaštonų alėjos. Čiuožykla traukte traukdavo. Direktorius ir dabar turi pačiūžas. Praskries ir Prūdelio ledu.
Kimba nenoriai
Prie išgręžtų ekečių palinkę du žvejai. Ar kimba? „Sunkiai“, – neatitraukdamas akių nuo skylutės sako žvejys Laimondas Pakulnevičius.
Aplink žvejį – skylutė prie skylutės. Šiandien jau išgręžė apie penkiasdešimt.
„Žiemą įdomu žvejoti, kur nori, gali nueiti. Jei kimba – smagu, jei nekimba – laiką praleidi. Laimikis nėra svarbiausia“, – sako nuo vaikystės žvejojantis vyras.
Ant ledo atvažiavo nuo pietų. Pasėdės iki vakaro – namie skubių darbų nėra. Dėl šalčio galvos nesuka – dar net ir pirštinių nebuvo spėjęs apsimauti. Tik penkis megztinius užsivilko, porą vilnonių kojinių užsismaukė, prieš žvejybą rankas susitepė kremu. Apsiavęs guminiais batais – net padai be pašiltinimo. Pripratęs – nešalta. Nebent šaltis spūsteltų per 20 laipsnių.
Laimikis kol kas nedidelis – dešimt ešeriukų: „Žuvies Prūdelyje yra, bet nenori kibt. Gal oras per šaltas, gal slėgis netinka. Gražių ešeriukų pagavau dar ant pirmojo, dar plono, ledo.“
Žvejys murkteli ranką į ledinį vandenį. „Sprindžiu ledo jau neapimsi, – konstatuoja. – Bus koks 20 centimetrų.“
Dabar žvejo galvoje sukasi mintys apie marias ir stintas.
Į stintų žvejybą L. Pakulnevičius pasiims palapinę: „Žvejoji iš palapinės, žibalinė lempa prišildo – kaip namie sėdi“.
Kaip lydeka Nemuną patvenkė
Prityrusio žvejo Adolfo Stafeckio laimikis – penkios žuvys. „Nenoriai kimba. Gal kad moterų nėra“, – šmaikštauja.
Žvejoti A. Stafeckį išmokė tėvas. „Mokė su tinklais. Tikras žvejas prieš žvejybą turi sudrumsti vandenį“, – nesuprasi, juokauja ar kalba rimtai.
„Per televizorių girdėjau, kad tokiu oru į lauką gali eiti tik visiškai sveiki – vadinasi, tokie ir esame“, – nusprendžia.
Jį nuo šalčio saugo kailinė kepurė ir šilti batai. Jei sužvarbsta, ant kelių užsismaukia ilgas kojines.
Ar teisybė, kad žvejai – melagiai? „Visokių yra. Žvejyboje nutinka tokių įvykių, kad žmonės nė nepatiki, – gudrauja A. Stafeckis. – Gaudžiau Nemune su spiningu lydekas. Tokia lydeka užkibo, kad ištraukt negaliu. Skersa Nemuno stojo – vanduo kilti pradėjo! Kitą kartą spiningą mečiau. Laukiu, kol nukris. Pasirodo, pelėda ore pagavo! O dar sako, kad žvejai – melagiai.“
L. Pakulnevičius irgi žino smagių istorijų. Kartą vyrai patamsyje niekaip žuvies negalėjo išlupti. Kai prašvito, pamatė, kad bebrą už kailio prigavo!
Be konkurencijos
Abiejų žvejų didieji gyvenimo laimikiai dar laukia ateityje. A. Stafeckiui yra užkibusios 7 ir 11 kilogramų lydekos, 4 kilogramų starkis ir karpis. Bet pati sunkiausia žuvis nutrūko.
L. Pakulnevičiaus žvejo pasiekimų biografijoje – per 10 kilogramų karpis, 7–8 kilogramų lydeka.
Abu žvejai patys valo ir gamina žuvį: niekuo kitu nepasitiki. Gamina konservus, džiovina. Šiandienos laimikio užteks žuvienei.
„Kartais grįžus iš žvejybos ir katinui gėda į akis pažiūrėti“, – prisipažįsta A. Stafeckis.
Žvejai – konkurentai tik per varžybas. Šiandien – draugai. „Juk visos žuvies neišgaudysi“, – sako L. Pakulnevičius.
ČIUOŽYKLA: Prūdelio ledas, nukasus sniegą, virto čiuožykla.
DARBAS: „Kai dirbi, jokio šalčio nejauti. Jeigu stovėsi, kaip statula, aišku, kad sustipsi“, – sako sniegą nuo Prūdelio kasęs Arvydas Pakėnas.
ŽVEJYBA: Laimondas Pakulnevičius kantriai laukia laimikio.
LAIMIKIS: Ešeriukai vakar kibo nenoriai.
ŽVEJAI: Adolfas Stafeckis (dešinėje) ir Laimondas Pakulnevičius – žvejai nuo vaikystės.
ISTORIJOS: Adolfas Stafeckis sako, kad žvejai nėra melagiai. Tiesiog jiems nutinka neįtikėtinos istorijos.
BATAI: Nuo šalčio Adolfą Stafeckį saugo šilti batai, ilgos kojinės. Kad nepaslystų – užsisega specialius diržus.
Jono TAMULIO nuotr.