Rugsėjo pirmosios nepaguoda

Rug­sė­jo pir­mo­sios ne­pa­guo­da

Rū­ta VAI­NIE­NĖ

Nau­jus moks­lo me­tus pra­dės dau­giau nei trys šim­tai tūks­tan­čių Lie­tu­vos moks­lei­vių. Pas­ta­ruo­ju me­tu jų vis ma­žiau, bet vis vie­na tai – mil­ži­niš­ka au­di­to­ri­ja. Ko­kius pen­kis kar­tus di­des­nė nei vals­ty­bės tar­ny­ba. Ab­so­liu­ti dau­gu­ma moks­lei­vių iš­si­ruoš į mo­kyk­las, ku­rios pri­klau­so sa­vi­val­dy­bėms. Juos mo­kys mo­ky­to­jai, ku­riems al­gas mo­ka „iš val­diš­ko biu­dže­to“.

Dar Mar­kas Au­re­li­jus kny­go­je „Sau pa­čiam“ sa­kė: „Sa­vo pro­se­ne­liui aš dė­kin­gas už tai, kad ne­lan­kiau vie­šo­sios mo­kyk­los, bet tu­rė­jau ge­rus mo­ky­to­jus na­mie. Iš jo iš­mo­kau nie­ko ne­gai­lė­ti siek­da­mas ži­nių.“

Jū­sų ži­niai, toks sa­va­ran­kiš­kas vai­kų mo­ky­mas na­mie šian­dien yra ko­ne už­draus­tas. Pa­tiems tė­vams or­ga­ni­zuo­ti vai­kų moks­lą lei­džia­ma tik dėl itin rim­tų prie­žas­čių, ku­rių daž­niau­siai yra – li­ga. Vi­si ki­ti vai­kai tu­ri lan­ky­ti mo­kyk­lą, net jei na­mie dar­buo­tų­si tu­zi­nas ko­re­pe­ti­to­rių. Jei vai­kas ne­lan­ky­tų mo­kyk­los, tė­vai bū­tų bau­džia­mi, lyg vai­kai bū­tų ko­kia vals­ty­bės nuo­sa­vy­bė.

Rug­sė­jo pir­mą­ją pa­si­tiks ir stu­den­tai – dar vie­na di­de­lė au­di­to­ri­ja. Dar koks šim­tas pen­kias­de­šimt tūks­tan­čių jau­nų Lie­tu­vos žmo­nių. Kas mo­kės už moks­lą, kas ne, bet įvai­raus ly­gio stu­di­jas dau­gu­ma jų taip pat tęs mo­ky­mo įstai­go­se, ku­rių stei­gė­ja – daž­niau­siai yra mi­nis­te­ri­ja.

Pa­bai­gę stu­di­jas tik vi­du­ti­niš­kai treč­da­lis jų dirbs vie­ša­ja­me sek­to­riu­je. Vi­si ki­ti sa­vo dar­bi­nę kar­je­rą kurs pri­va­čia­me sek­to­riu­je. Taip jau yra, kad „iš­lai­dų“ ei­lu­tė­je vei­kian­tis švie­ti­mo sek­to­rius ruo­šia žmo­gų gy­ven­ti „pa­ja­mų“ ei­lu­tė­je pri­va­čia­me sek­to­riu­je, tad ne­nuos­ta­bu, kad sun­kiai pa­vyks­ta juos tam pa­ruoš­ti.

Kal­bė­ti apie itin su­vals­ty­bin­tą švie­ti­mą ne­bū­tų jo­kio po­rei­kio, jei jau dvi­de­šimt pen­ke­rius me­tus nuo­la­tos ne­gir­dė­tu­me nuo­la­ti­nių prie­kaiš­tų Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­mai. Mo­ky­to­jų al­gos ma­žos, mo­ky­mo ko­ky­bė ne­ten­ki­na, ne­mo­ka­mas moks­las vis vie­na kai­nuo­ja, mo­ky­mo įstai­gų tink­las neop­ti­ma­lus, mo­ky­to­jai ne­pil­nai ap­krau­ti, pro­fe­si­jos pres­ti­žas ma­žas – kur tik be­si, ten – pro­ble­ma. Nei vie­na jau iš dau­ge­lio švie­ti­mo sis­te­mos re­for­mų rim­tes­nio po­stū­mio ne­pa­da­rė. O pa­stan­gų įdė­ta ir de­da­ma itin daug. Kad jūs ži­no­tu­mė­te, kiek įvai­riau­sių stu­di­jų, kon­cep­ci­jų, ana­li­zių, pro­gra­mų, mo­de­lių yra pri­kur­ta, ge­rų, tei­sin­gų iš­va­dų pa­da­ry­ta. Ir net švie­ti­mui ski­ria­mas fi­nan­sa­vi­mas, nors pa­sta­rai­siais me­tais ir ma­žė­jęs dėl ma­žė­jan­čio be­si­mo­kan­čių­jų skai­čiaus, ne ką at­si­lie­ka nuo eu­ro­pi­nio vi­dur­kio. Bet lai­kas bė­ga, o pro­ble­mos lie­ka tos pa­čios.

Ir štai ša­lia vals­ty­bi­nių mo­ky­mo įstai­gų vei­kia pri­va­čios, ir iš tos te­ri­to­ri­jos triukš­mo sklin­da žy­miai ma­žiau, tiks­liau – jo vi­sai ne­gir­dė­ti. Ir ta­da per­ša­si iš­va­da, kad ne me­to­di­kos ir ne fi­nan­sai yra le­mia­mi, o tie­siog vals­ty­bė ne­su­sit­var­ko su švie­ti­mo funk­ci­ja, nors ją ko­ne to­ta­liai yra paė­mu­si į sa­vo ran­kas. Ki­to­se vals­ty­bė­se pa­vyks­ta su­si­tvar­ky­ti ge­riau, o pas mus – štai jau ket­vir­tį am­žiaus nie­kaip ne­pa­vyks­ta. Kaip pa­sa­kė vie­na mo­ky­to­ja po 25 me­tų dar­bo mo­kyk­lo­je, ji ne­be­no­ri ten dau­giau dirb­ti ne to­dėl, kad gau­na 600 eu­rų į ran­kas. Ji ne­be­no­ri dirb­ti to­dėl, kad mo­kyk­la, kaip or­ga­ni­za­ci­ja, vei­kia pa­gal aukš­čiau­sius so­vie­ti­nius pa­tai­ka­vi­mo ir fa­vo­ri­tiz­mo stan­dar­tus.

Ši vie­šo­jo sek­to­riaus bė­da ir­gi yra ge­rai ži­no­ma. Štai vals­ty­bės tar­ny­bos de­par­ta­men­tas kvie­čia vals­ty­bės įstai­gas iš­ban­dy­ti 360 laips­nių kom­pe­ten­ci­jų ver­ti­ni­mą, skir­tą įver­tin­ti įstai­gų ir jų pa­da­li­nių va­do­vus. Ko­dėl gi ne, ga­li­ma iš­ban­dy­ti dar ir šį įran­kį, nors iš anks­to nu­jau­čia­me, kad krei­vo­ki sis­te­mos veid­ro­džiai ir vaiz­dą pa­na­šų pa­ro­dys.

Ry­toj skam­bės daug pa­ki­lių žo­džių, pa­lin­kė­ji­mų ir nau­jų pa­ža­dų. Tik­rai, šven­tės ne­rei­kia ga­din­ti. Bet ne­su­sit­var­kan­ti su švie­ti­mo funk­ci­ja val­džia tu­ri liau­tis da­ry­ti tai, ką pa­ti tik nuo­lat su­ga­di­na.