Rinkėjo protesto sapnas

KO­MEN­TA­RAS

Rin­kė­jo pro­tes­to sap­nas

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

Žur­na­lis­tė

Ry­to sau­lė vos vos len­da pro sto­rus de­be­sis, re­gis, sa­vo pa­pil­vių vil­na brau­kian­čius per me­džių vir­šū­nes.

Iš ke­lių die­nų se­nu­mo laik­raš­čio iš­kren­ta lanks­ti­nu­kas. Vie­ną paė­męs į ran­kas, rin­kė­jas pa­ma­no ra­dęs nau­din­gos in­for­ma­ci­jos, nes už­ra­šas liu­di­ja apie spaus­di­na­mus pa­ta­ri­mus, kaip nai­kin­ti so­do ken­kė­jus. Ama­rus ga­li­ma mir­ti­nai „pri­gir­dy­ti“ ko­ka­ko­la, „fei­riu“ ar­ba ūkiš­ko mui­lo tir­pa­lu, skruz­des – so­da.

Ta­čiau to­liau iš­len­da skai­čius 52 ir kan­di­da­to į Sei­mą pa­var­dė. Rin­kė­jo kai­rė akis ima trūk­čio­ti. Net­ru­kus vei­das už­kais­ta dar la­biau, kai per­skai­to to­les­nį teks­tą, ku­ria­me re­ko­men­duo­ja­ma at­si­kra­ty­ti „po­li­ti­nių ken­kė­jų“, o tai esą ga­li­ma pa­da­ry­ti tik vie­ną die­ną per ket­ve­rius me­tus. „Gal taip ir pa­da­ry­ti? – top­te­li min­tis: – neap­len­kiant iš­min­čiaus Nr. 52.“

Rin­kė­jas nu­švei­čia ir ap­siau­na ba­tus, pa­sii­ma pa­są, rin­kė­jo kor­te­lę ir išei­na iš dar ne­re­no­vuo­to dau­gia­bu­čio na­mo laip­ti­nės. Jo na­mas ne­pa­te­ko tarp lai­min­gų­jų.

Lau­ke ty­ku tar­si prieš aud­rą. Net ne­šla­ma nė vie­nas la­pe­lis. Tik aukš­to kle­vo vir­šū­nė­je nu­tū­pęs krank­lys gergž­džiu bal­su su­krenk­ši, tar­si no­rė­da­mas pa­si­juok­ti iš kaž­kam rim­tam pa­si­ren­gu­sio žmo­ge­lio.

Rin­kė­jas pė­di­na gat­ve, ne­su­tik­da­mas nė vie­no praei­vio, tik pra­sliū­ki­na uo­de­gą nu­ko­ręs šuo ir į pa­krū­mę šmurkš­te­li kaž­ką įtar­ti­nai miauk­te­lė­jęs ka­ti­nas. Ūmai net ima abe­jo­ti: gal ne tas ry­tas, ar ne ta ša­lis?.. Nors kaip taip ga­lė­tų bū­ti?..

Priė­jęs rin­ki­mų apy­lin­kės du­ris, vy­ras pra­džiun­ga. Vi­du­je bū­riuo­ja­si ke­li pa­žįs­ta­mi. To­kie pat keis­tai ne­ra­mūs ir kar­tu pa­ky­lė­ti. Nie­kas ne­klau­sia, už ką bal­suos ir ne­si­lei­džia į dis­ku­si­jas, tik per­si­me­ta vie­nu ki­tu žo­džiu apie ge­rą orą.

Ta­čiau vi­si vie­nas po ki­to net ne­priė­ję prie bal­sa­vi­mo ka­bi­nos pa­su­ka link bal­sa­dė­žės ir pa­lei­džia biu­le­te­nius kris­ti vi­dun. Juo­se įtar­ti­nai bal­tuo­ja ap­va­lios žy­mos, ku­rių vie­ną pa­si­rin­kus, reik­tų pa­žy­mė­ti.

Rin­kė­jas, vil­kįs bal­tais marš­ki­niais ir gir­dė­jęs krank­lio kal­bą, ap­si­žval­go, gal pa­si­kei­tė bal­sa­vi­mo tvar­ka, bet nie­kas neiš­si­duo­da ką nors ži­nan­tis. Anks­čiau bal­sa­vu­sie­ji su­ka link du­rų, o ko­mi­si­jos na­riai – kas var­to są­ra­šus, kas su apy­gar­dos ko­mi­si­ja ar na­miš­kiais kal­ba mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu. Įp­ras­ta ru­ti­na, dau­gy­bę kar­tų re­gė­ta ir pa­tir­ta.

Rin­kė­jas ka­bi­no­je ban­do krebž­den­ti po­pie­rių šra­ti­nu­ku, ku­ris pri­riš­tas, kad neiš­si­neš­tų. Ra­šy­mo prie­mo­nė spy­rio­ja­si, grem­žia po­pie­rių, o prie­šais ka­ban­čių kan­di­da­tų vei­dai ima rau­ky­tis. Pra­kai­tuo­jan­čio žmo­gaus gal­vo­je ky­la ki­pi­šas. Jis at­sar­giai per­len­kia biu­le­te­nį išil­gai, marks­ty­da­ma­sis nuo sa­lė­je tvies­kian­čios švie­sos, pri­ta­pe­na prie bal­sa­dė­žės ir leng­vai, kaip plunks­ną, jį pa­lei­džia kris­ti vi­dun.

At­li­kęs pa­rei­gą rin­kė­jas už­su­ka į par­duo­tu­vę, kur jo, aki­vaiz­džiai pa­gy­ve­nu­sio, per­kant žo­le­lių trauk­ti­nės pa­pra­šo as­mens do­ku­men­to. Jau pa­si­ruo­šęs iš­ko­ne­veik­ti vi­są pa­sau­lį jis stai­ga at­si­me­na, kad bū­tent šią die­ną pa­są ne­šio­ja­si vi­di­nė­je striu­kės ki­še­nė­je ir su pa­si­di­džia­vi­mu bei per­ga­lin­gu šyps­niu iš­si­trau­kęs jį pa­ro­do.

Rin­kė­jas dar tu­ri rei­ka­lų so­de, tad na­mo grįž­ta vė­lo­kai. Iš­si­mau­dęs ir už­kan­dęs įsi­tai­so prie te­le­vi­zo­riaus.

Pir­mie­ji bal­sa­vi­mo re­zul­ta­tai nu­ste­bi­na – bal­sa­dė­žė­se ran­da­mas di­de­lis skai­čius ne­pa­žy­mė­tų biu­le­te­nių. Jų yra be­veik tris­de­šimt pro­cen­tų. Ta­čiau su­skai­čiuo­ti bal­sai atei­na tik iš ma­žiau­sių­jų apy­lin­kių, tad, kas ten ži­no, gal rin­kė­jai su­mąs­tė kaž­ko­kį są­moks­lą ar bu­vo ne­blai­vūs, – taip ko­men­tuo­ja po­li­to­lo­gai.

Rin­kė­jas prie te­le­vi­zo­riaus pyk­te­li. Ne­jau tik už­gė­ręs žmo­gus ga­li pa­sielg­ti bū­tent taip, kaip no­ri. Stai­ga jis su­pran­ta, kad iš­ties no­rė­jo įmes­ti tuš­čią biu­le­te­nį, taip val­džiai, ku­ri ne­ma­to, ne­la­bai pri­gir­di ir daž­nai ne­ger­bia, at­ker­šy­da­mas. Bet tą­syk jam „pa­gel­bė­jo“ uža­kęs šra­ti­nu­kas. O kas at­si­ti­ko ki­tiems 30 pro­cen­tų?..

Rin­kė­jui tam­pa iš­ties įdo­mu. Jis neat­sit­rau­kia nuo ek­ra­no, kur ne­ga­lio­jan­čių biu­le­te­nių skai­čius dra­ma­tiš­kai au­ga. Pri­si­dė­jus di­des­nėms apy­lin­kėms, pro­cen­tas ima siek­ti 65, o ne­tru­kus jau ir 85 pro­cen­tus.

Pa­ry­čiais pra­ne­ša­ma be­pre­ce­den­tė nau­jie­na, rin­ki­mai neį­vy­ko. Per ma­žai ga­lio­jan­čių biu­le­te­nių.

Po­li­ti­kų vei­dai ek­ra­ne at­si­ran­da ir pra­nyks­ta tar­si vai­duok­liai. Jie ne­ži­no, ką at­sa­ky­ti į žur­na­lis­tų klau­si­mus. Vie­nas veb­le­na apie kaž­ko­kį są­moks­lą, ki­tas tvir­ti­na esąs tik­ras, kad įvy­ku­si ma­si­nė klai­da ir biu­le­te­nius rei­kės per­skai­čiuo­ti, tre­čias sa­ko ne­ga­lin­tis ko­men­tuo­ti to, kas ne­ko­men­tuo­ti­na, bet, jo ma­ny­mu, tu­rė­tų bū­ti pra­dė­ta by­la, su­si­do­mė­ti ati­tin­ka­mos tar­ny­bos.

Stai­ga iš­ny­ra žur­na­lis­tas gat­vė­je, su mik­ro­fo­nu ei­nan­tis nuo vie­no žmo­gaus prie ki­to, pa­teik­da­mas jiems klau­si­mus, kaip ir ko­dėl taip jie bal­sa­vę. Vi­si – il­gap­lau­kis stu­den­tas, laz­de­le pa­si­rams­čiuo­jan­ti se­no­lė, jau­na šei­ma su vai­kais, bū­re­lis so­do kai­my­nų – at­vi­rai pa­reiš­kia tie­siog įme­tę į bal­sa­dė­žę tuš­čius biu­le­te­nius.

Į klau­si­mą ko­dėl, at­sa­ky­mai pa­pras­ti ir aiš­kūs: „to­dėl, kad jie vi­si vie­no­di“, „nes nu­si­bo­do gra­žūs pa­ža­dai ir jų nea­ti­tin­kan­tys dar­bai“, „nes jo­kia par­ti­ja man ne­be­ke­lia pa­si­ti­kė­ji­mo“, „nes vi­si ma­no vai­kai už­sie­ny­je ir tie po­nai nie­ko ne­pa­da­rė, kad su­grįž­tų“, „to­dėl, kad jie neį­ga­lūs pa­siū­ly­ti konk­re­čių veiks­mų pla­no“, „to­dėl, kad są­ra­šuo­se vis tie pa­tys vei­dai, o rei­kia, kad iš es­mės jų dau­gu­ma bū­tų pa­keis­ta“.

Rin­kė­jas bal­tais marš­ki­niais ste­bei­li­ja į ek­ra­ną, ne­ga­lė­da­mas pa­ti­kė­ti, kad ša­ly­je iš tik­rų­jų kaž­kas vyks­ta...

Tik stai­ga – juos­ta nu­trūks­ta, pa­si­girs­ta šuns tre­pe­ni­mas už du­rų. Ket­u­rko­jis pra­šo­si pa­ve­džio­ja­mas.

Rin­kė­jas pa­ma­žu bun­da iš jį su­dre­bi­nu­sio sap­no. Vi­sa tai bu­vo ne­tie­sa, tie­sa tik pra­si­dės. Šį sek­ma­die­nį.

To­kią si­tua­ci­ją įsi­vaiz­duo­ti tur­būt su­dė­tin­ga. Ir ne­siū­lau. Tai – uto­pi­nė is­to­ri­ja. Bet No­be­lio pre­mi­jos lau­rea­tas Jo­se Sa­ra­ma­go sa­vo kny­go­je „Pra­re­gė­ji­mas“ kaip tik ap­ra­šo rin­ki­mus, kai neį­var­din­tos vals­ty­bės sos­ti­nės gy­ven­to­jai bal­suo­ja tuš­čiais biu­le­te­niais.

Sus­kai­čia­vus paaiš­kė­ja, kad tuš­čių biu­le­te­nių yra dau­giau ne­gu 70 pro­cen­tų. Ant­ra­sis tu­ras praei­na dar pra­sčiau: tuš­ti jau dau­giau kaip 80 pro­cen­tų biu­le­te­nių. Ša­ly­je įve­da­ma ne­pap­ras­to­ji pa­dė­tis: ke­liai į sos­ti­nę blo­kuo­ja­mi, pi­lie­čiai tik­ri­na­mi me­lo de­tek­to­riu­mi, jų klau­sia­ma, už ko­kią par­ti­ją bal­sa­vo.

Sos­ti­nė ap­siau­čia­ma, pi­lie­čių tei­sė „nie­ko ne­da­ry­ti“ pa­skel­bia­ma te­ro­riz­mo ak­tu. „Pra­re­gė­ji­me“ žmo­nės ne iki ga­lo pra­re­gi. Jie ne­ži­no, ką su tuo pra­re­gė­ji­mu veik­ti. Su sa­vo lais­ve rei­kia mo­kė­ti gy­ven­ti, ir tai nė­ra leng­va.

Da­bar Lie­tu­vo­je at­si­ran­da siū­lan­čių­jų ap­skri­tai nei­ti bal­suo­ti, nes tik taip ga­li­ma pa­keis­ti su­sta­ba­rė­ju­sį par­ti­jų mąs­ty­mą, kai jų sen­bu­viai pa­ga­liau su­si­voks esą ne­pa­gei­dau­ti­ni.

Ta­čiau ne­gi to­kios iš tik­rų­jų rei­kia pro­tes­to for­mos, kad di­džio­ji da­lis kan­di­da­tų rim­tai su­si­mąs­ty­tų, kur jie ei­na, dėl ko ir ką iš tie­sų su­ge­ba? Toks su­si­da­ro įspū­dis, žvel­giant į kai ku­rių par­ti­jų vi­są są­ra­šą, kai ku­rių – di­des­nę ar ma­žes­nę jo da­lį. Nes pa­ža­dų la­vi­nai pa­tei­sin­ti trūks­ta konk­re­čių prie­mo­nių, spren­di­mų va­rian­tų.

Bet sek­ma­die­nį iš tie­sų kvie­čiu atei­ti bal­suo­ti. Ne ga­din­ti biu­le­te­nių, bet bal­suo­ti. Ne rink­tis „ma­žes­nę blo­gy­bę“, bet rink­tis SA­VO atei­tį. Taip suas­me­ni­nus pa­dė­tį, ky­la dau­giau min­čių, ir gal­būt jos nu­ves ge­res­niu ke­liu.