PRIEŠ TRISDEŠIMT METŲ

PRIEŠ TRIS­DE­ŠIMT ME­TŲ

Vilius PURONAS

Anuo­me­ti­nis 750-me­čio ju­bi­lie­jus – mies­tų šven­čių pra­di­nin­kas.

Anuo­me­ti­nė šven­tė gi­mė vi­suo­ti­nia­me šiau­lie­čių en­tu­ziaz­me, skir­tin­ga­me nuo tra­di­ci­nių val­diš­kų vals­ty­bi­nių ir vi­suo­me­ni­nių šven­čių. Tai bu­vo ne tik Vil­niaus gat­vės bul­va­ro pir­ma­sis ato­kvė­pis.

Mies­tas švy­tė­jo, per­si­da­žęs be­ne 70 fa­sa­dų. Ati­da­rė­me ke­lis nau­jus stam­bius me­ni­nius-ar­chi­tek­tū­ri­nius ak­cen­tus, ku­rių po­ra – Sau­lės laik­ro­džio Šau­liu­ko komp­lek­sas ir „Sau­lės mū­šio“ vit­ra­žas „Sau­lės“ ki­no teat­re ta­po mies­to mo­nu­men­ta­laus me­no flag­ma­nais. Bu­vo iš­puoš­tos gat­vės ir ma­gist­ra­lės, or­kest­rais ai­dė­ję prieš tris­de­šimt me­tų. Už­si­mir­šo moks­li­nės kon­fe­ren­ci­jos ir straips­niai ano me­to laik­raš­čiuo­se. Į ne­bū­tį nuė­jo an­samb­lių mu­zi­ka­vi­mai Vil­niaus gat­vės tar­pu­na­miuo­se ir šven­ti­nės ei­se­nos mies­to gat­vė­mis. Šven­tės da­ly­vės mies­to įmo­nės Šiau­lius iš­puo­šė su po­lė­kiu ir mas­te­liu, stip­ry­bę sem­da­mos iš gar­bin­gos praei­ties, lie­tu­viš­ko­ pa­trio­tiz­mo ir tar­ny­bi­nio pa­rei­gin­gu­mo.

Ki­tus pa­sie­ki­mus, jei bus įdo­mu, pa­siieš­ko­ki­te bib­lio­te­ko­se, 1986 me­tų spau­do­je. Ne­no­rė­da­mas su­men­kin­ti 780-me­čio ju­bi­lie­jaus įvaiz­džio, tal­pi­nu ke­lias tre­čiaei­les anų ren­gi­nių nuo­trau­kas.

Ei­se­na ir tra­di­ci­niai per­so­na­žai. Mies­to ei­se­no­je do­mi­na­vo kai ku­rie „is­to­ri­niai per­so­na­žai“, ku­rie net bra­zi­lų kar­na­va­lų or­ga­ni­za­to­rius su­do­min­tų. Nuot­rau­ko­je ma­to­te šim­ta­ko­jį „Rū­ko­rių“. Šio siau­bū­no prie­ky­je – tuo­me­ti­nė Šiau­lių m. VK kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Re­gi­na Ste­po­na­vi­čiū­tė, vie­na iš pa­grin­di­nių to ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rių, pro­fe­sio­na­li re­ži­sie­rė, sė­dė­ju­si sa­vo vė­žė­se. Ato­kiau ma­to­si „de­vy­nios Šiau­lių šmėk­los“, ku­rios mies­te vai­de­no­si de­vy­nio­se vie­to­se. Ei­se­no­je da­ly­va­vo ir „dvi­ra­tiz­mo“ sim­bo­lis „Min­kus“ –– ant tri­jų ra­tų su­mon­tuo­ta skry­bė­lė­ta bai­dyk­lė, mi­nan­ti fa­ne­ri­nė­mis ko­jo­mis, pri­tvir­tin­to­mis prie pe­da­lų...

Ne tik rel­je­fi­niai fa­sa­dų pa­no, bet ir di­de­lės bu­ta­fo­ri­nės skulp­tū­ros pa­puo­šė mies­tą. Ties Rū­dės fon­ta­nė­liu įsi­kū­rė du svar­biu mies­to mi­to­lo­gi­nės is­to­ri­jos per­so­na­žu: ra­guo­tas se­no­vės lie­tu­vių „Ka­rys“ bei virš jo ka­ban­tis ba­lio­nų pri­pūs­tas „Bi­ti­nė­lis“ – taip at­ro­dė į Šiau­lius at­skri­dęs le­gen­di­nis Tal­šos eže­ras Bi­ti­nė­lis. Vis­ko neišs­kai­čiuo­si.

Mu­gė ir vals­ty­bi­nė pre­ky­ba. Kaip ne­pa­mi­nė­ti Vil­niaus bul­va­re ošu­sios be­ne pir­mo­sios mu­gės, nuo Rū­dės pa­kal­nės iki Že­mai­tės gat­vės? Kar­tu su ne­gau­sia tau­to­dai­li­nin­kų pro­duk­ci­ja, di­des­nę jų da­lį užė­mė Šiau­lių vals­ty­bi­nė pre­ky­ba, ties sa­vo par­duo­tu­vė­mis iš­si­dės­čiu­si sta­lus. Bi­jau nu­si­smul­kin­ti, iš­skai­čiuo­da­mas kuk­lių ir ne­gau­sių „mu­gės nau­jie­nų“ są­ra­šą. Mums, ta­ry­bi­niams žmo­nėms, įpra­tin­tiems tik prie ti­pi­nių GOST‘u (vals­ty­bi­niu stan­dar­tu) reg­la­men­tuo­tų pre­kių ar mais­to pro­duk­tų, bu­vo ne­pap­ras­tai ska­nu re­gė­ti, ma­ty­ti ar čiu­pi­nė­ti tik šiai šven­tei iš­kep­tus, pa­ga­min­tus ar suor­ga­ni­zuo­tus ga­mi­nius.

.................................................................................................................

Sa­vo 750-ojo gim­ta­die­nio ju­bi­lie­ju­mi Šiau­liai ta­po da­bar­ti­nių mies­tų šven­čių pio­nie­riu­mi. Vie­na to prie­žas­čių – mū­sų es­ta­fe­tę ki­tais me­tais pe­rė­mė VDR sos­ti­nė Ber­ly­nas, įkur­tas 1237-ai­siais, t.y. vie­ne­riais me­tais jau­nes­nis už mus. Po jo to­kios mies­tų šven­tės pa­si­py­lė po vi­są Eu­ro­pą.

Bū­tent ši šven­tė sa­vo spal­vin­gu­mu, iš­mo­ne ir ge­ra­no­riš­ku­mu pa­da­rė di­de­lį įspū­dį su­va­žia­vu­siems sve­te­liams ir kvies­ti­niams sve­čiams, at­sa­kin­giems ir sva­riems So­vie­ti­jos par­ti­niams šu­lams bei kul­tū­ros švie­su­liams. Už po­ros me­tų iš­gir­do­me apie mies­tų šven­tes, „pri­riš­tas prie vie­tos da­tų“ Uk­rai­no­je, Kras­no­da­re, vė­liau – ki­tuo­se mies­tuo­se ir res­pub­li­ko­se. Taip mū­sų pa­sė­tas grū­das iš­bars­tė sėk­las ir po vie­ną šeš­tą­ją pa­sau­lio da­lį – TSRS. Gre­mėz­dui su­by­rė­jus, mies­tai te­beš­ven­čia sa­vo šven­tes, net ne­nu­tuok­da­mi, kad tą di­de­lį in­dė­lį į pa­sau­lio ir žmo­ni­jos kul­tū­rą įne­šė­me mes – Šiau­liai!

Jei at­si­ras­tų ži­no­vų, ga­lin­čių įro­dy­ti, kad taip nė­ra, bū­ti­nai pa­svei­kin­čiau su moks­li­niu at­ra­di­mu.