Pozicija – nebūti opozicijoje miestui

Pozicija – nebūti opozicijoje miestui

Pozicija – nebūti opozicijoje miestui

Seimo narys socialdemokratas Arvydas Mockus per šiuos metus yra pelnęs „durų atidarinėtojo“ titulą – dėl pastangų padėti Šiaulių nepartiniam merui spręsti problemas aukščiausios valdžios kabinetuose. „Man netinka pozicija – būti opozicijoje“, – teigia parlamentaras. Bet sako, jog „skersvėjai atvertas duris gali ir užtrenkti“.

Rūta JANKUVIENĖ

ruta@skrastas.lt

Nusišalinti neišeina

– 2015 metai buvo miesto valdžios kaitos metai. Naujam nepartiniam merui Artūrui Visockui ėmėte aktyviai talkinti, nepaisydamas, jog socialdemokratai yra opozicijoje miesto valdančiajai koalicijai. Kodėl?

– Mano aktyvumą paskatino pasikeitimai po savivaldos rinkimų.

Manau, jog Seimo nariai vienmandatininkai turi padėti Savivaldybės vadovams spręsti problemas, nepaisant, kokios partijos yra miesto valdžioje.

Kita vertus, tik dėl atskirų partijos skyriaus vadovų ambicijų socialdemokratų neliko koalicijoje. Bet man atsirado unikali galimybė padėti naujai miesto valdžiai.

Anksčiau, kai meras buvo mūsų partijos narys, jaučiausi tam tikra prasme ignoruojamas, net izoliuotas nuo miesto darbų. Tarp šiauliečių vienmandatininkų buvau laikomas „pirmamečiu“ Seimo nariu, nors politikoje nesu joks naujokas – dalyvauju nuo Sąjūdžio laikų.

Ne tik Šiaulių merui, bet ir Neringos merui padedu, nes Neringa neturi savo vienmandatininko.

Styvas Džobsas yra rašęs: „Visada būk alkanas, visada būk kvailas.“ Iš tokios pozicijos žiūriu į gyvenimą. Dėl to nusišalinti nuo Šiaulių problemų man neišeina – tiesiog nepriimtina.

Apie mero įvaizdį

– Artūras Visockas, kaip meras, sulaukia nevienareikšmio vertinimo, bet jūs pirmiausia jį palaikote.

– Manęs dažnai klausia, kodėl remi Šiaulių merą? Esu įsitikinęs, jog jį palaikydamas, formuodamas  apie jį teigiamą požiūrį, galiu padėti miesto problemas spręsti.

Seime ir ministerijose mūsų visada klausia apie naują miesto valdžios žmogų: koks jis? Suformuoti neigiamą nuomonę labai greitai galima. Ypač apie Šiaulių merą, kuris nepartinis, „kitoks“, „netradicinio mąstymo“.

Bet toks vienpusiškas apibūdinimas gali greitai atsisukti ir prieš patį miestą.

Užtektų nusisukti, pasakyti, kad esą yra toks anoks, ir atitinkamai bus visur sutinkamas – ir ką darysime ketverius metus? Lauksime, o po to ateisime kaip „gelbėtojai“?

Man netinka tokia pozicija – būti opozicijoje. Per tuos vienos valdžios kadencijos metus miestas gali prarasti daugybę galimybių ir pasivyti kitus miestus gali būti labai sunku.

Problemų raštais neišspręsi

– Kaip sprendžiamos miesto problemos?

– Problemų Šiauliuose daug, o šiame etape dar tik gaisrai gesinami. Šiaulių oro uosto, LEZ-o problemos – tai lyg užslėptos bombos.

LEZ-o operatorius sako: vyrai stop – nėra elektros galių – niekas čia neateis. Kas gali paneigti, jog viskas buvo daroma tik dėl akių? Atrodo, kad buvo svarbu tik ES pinigus paimti, nors tai ir mūsų pinigai.

Su Premjeru dėl tos pastotės buvome du kartus susitikę, turėtų ją statyti elektros tiekėjai.

Jeigu ankstesnės miesto valdžios būtų atsakingai žiūrėjusios, tai ir šią problemą buvo galima išspręsti, ir geležinkelio vėžė link oro uosto nebūtų išardyta.

Trūksta darbų tęstinumo. Požiūris toks: ketverius metus ištempsime, o po to, kaip bus, taip. Nors septyni, aštuoni žmonės miesto valdžioje nuolat tie patys sukasi.

Oro uostas kabo taip pat dėl laiku nepadarytų darbų. Dar 2012 metais, kai jungė visus kitus šalies oro uostus, susisiekimo ministro klausiau, kodėl neimate ir Šiaulių oro uosto? Bet tada miesto valdžia mąstė kitaip – esą Kaunas nukonkuruos, numarins Šiaulių oro uostą.

Dabar valstybės oro uostai konkuruoja su Savivaldybės oro uostu – jėgos visiškai nelygios. Premjero požiūriu Šiaulių oro uostas gali būti, bet padėtis yra labai sudėtinga.

Pagrindinė problema, jog iki šiol nebuvo aiškios miesto vizijos, nustatytų prioritetų. Verkiame, kad miestas mažėja, kad reikia sugrąžinti emigrantus, o ką konkrečiai darome – nieko. Viliuosi, jog dabartinė koalicija suformuos aiškią miesto strategiją ir nustatys veiklos prioritetus.

– Kokias valdymo problemas įžvelgiate?

– Nuo pirmo susitikimo su meru, valdančiąja koalicija, kai mane kvietė kaip Seimo narį, patiko draugiškumas, jaunatviškumas, komandos vieningumas. Tada atrodė kaip kumštis – čiupsim bendrai ir darysime.

Bet artėja rinkimai, ir atsiranda politikavimo. Atsiranda ir merui spaudimas dėl mūsų bendravimo. Rodai iniciatyvą, bet kai kam ji nelabai patinka.

Prisiėmiau durų atidarinėtojo vaidmenį tikėdamasis, jog mero įvedimas į ministerijas padės miestui.

Bet dabar daromos ir viešųjų ryšių akcijos. Kad meras važinėja pas ministrus – tai natūralu, toks yra jo darbas.

Merui reikėtų savo darbus pristatyti kaip komandos darbus ir pasiektais rezultatais su ja dalintis. Nė vienam politikui nelinkėčiau susitapatinti, jog „aš – tai Šiauliai“. Komandoje yra stiprybė.

Pajuokausiu, jog gali toks skersvėjis susidaryti, kad ir atvertos durys užsitrenks.

Nenorėčiau, pavyzdžiui, kad oro uosto ar Zoknių pervažos problemų sprendimas pereitų į susirašinėjimo raštais tarp Savivaldybės ir ministerijų lygmenį. Tokių požymių jau yra.

Tokių raštų išsiuntinėjama ne vienas ir ne du. Vienas ministras man jau pasakė: mums parašė, mes atrašysime, o ko konkrečiai norima, nematau.

Bijau, kad miestas dėl tokio susirašinėjimų stiliaus nepradėtų buksuoti. Bijau, kad nebūtų sotumo jausmo, kad „mes jau viską galime“. Viena galva gerai, bet kelios visada geriau.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

NUOSTATA: Arvydas Mockus sako, jog būdamas Seimo nariu vienmandatininku laiko savo pareiga padėti Savivaldybės vadovams – nesvarbu, kokios partijos būtų valdžioje.