Politiniai kelmai ar „ąžuolai“ be nosinės?

Po­li­ti­niai kel­mai ar „ąžuo­lai“ be no­si­nės?

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Trak­to­riaus ka­bi­no­je vai­ki­nas lai­ko plan­še­tę, o ne vai­rą. Vai­ras vin­gu­riuo­ja už­prog­ra­muo­tu rit­mu, va­gos tie­sios kaip sty­gos, žiū­rint iš pa­ly­do­vo. Lie­tu­vos ūki­nin­kų lau­kuo­se tai – įpras­ta. Ta­čiau že­mės ūkio mi­nist­rė vis dar klai­džio­ja so­vie­ti­nių me­džiok­lių še­šė­ly­je ir ne­spė­ja su „kon­pe­ten­ci­ja“.

Tuo me­tu, kai jau­nie­ji ša­lies moks­li­nin­kai ren­gia­si už­siim­ti žem­dir­bys­te Mė­nu­ly­je, švie­ti­mo mi­nist­rė net Lie­tu­vo­je pa­me­ta koor­di­na­tes, nes Ūlos ir Mer­kio upes įsi­vaiz­duo­ja esant Ši­lu­tės ra­jo­ne.

Kai pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė sep­ty­nis kar­tus dos­niau pa­re­mia ka­riuo­me­nę, skir­da­ma 2 pro­cen­tus gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio, kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras nu­ty­li apie aš­tuo­nis kar­tus bran­ges­nių šaukš­tų ir sam­čių pir­ki­nį.

In­ter­ne­to kar­ta at­si­sa­ko pro­duk­tų, ku­rie iš­ban­do­mi su gy­vū­nais, o ap­lin­kos mi­nist­ras lai­do praei­ta­me šimt­me­ty­je įpras­tas „za­da­ni­jas“...

Dau­gy­bė mi­nist­rų klai­džio­ja praei­ties rū­ke, kar­tu klam­pin­da­mi ir vals­ty­bę.

Mū­sų Vy­riau­sy­bė­je be­veik vi­si mi­nist­rai yra gi­mę po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iki 1963 me­tų. Pa­gal kar­tų teo­ri­ją tai – pra­ras­to­ji kar­ta. Jai pri­ski­ria­mi bruo­žai – sun­kiai pri­pa­žįs­ta sa­vo klai­das, ne­mo­ka spręs­ti konf­lik­tų, ti­ki­si, kad kaž­kas ki­tas im­sis ini­cia­ty­vos, ir svar­biau­sia – ne­pa­si­ti­ki nau­jo­vė­mis.

Ar šie, pra­ras­to­sios kar­tos mi­nist­rai, ga­li kur­ti atei­tį rin­ki­mų tei­sę jau tu­rin­tiems in­ter­ne­to kar­tos jau­nuo­liams ir pa­sau­lio už­ka­riau­to­jais va­di­na­miems Z kar­tos paaug­liams? Ar Prem­je­ras ga­lė­tų at­sa­ky­ti „Ai em šu­je“?

Es­ti­jos vy­riau­sy­bei šian­dien va­do­vau­ja 37-erių me­tų prem­je­ras, o jo ka­bi­ne­te – be­veik vi­si mi­nist­rai yra gi­mę ne anks­čiau ne­gu 1971 me­tais. Be­je, es­tų prem­je­ras nė­ra jau­niau­sias vy­riau­sy­bė­je: Svei­ka­tos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jai va­do­vau­ja 30-me­tis.

Va­di­na­si, es­tų vals­ty­bės ūkis, vi­si re­sur­sai, tei­si­nė, svei­ka­tos ir so­cia­li­nė sis­te­ma – tris­de­šimt­me­čių, ke­tu­rias­de­šimt­me­čių ran­ko­se. Kar­tos, ku­riai bū­din­ga siek­ti ko­ky­bės, to­bu­lė­ti ir ne­si­bai­min­ti po­ky­čių.

Jų lai­kas Es­ti­jo­je pra­si­dė­jo ge­ro­kai anks­čiau, nes jau­nie­ji mi­nist­rai jau tu­ri po­li­ti­nės pa­tir­ties. O pas mus? Tik po­li­ti­nė praei­tis.

Štai ir vėl – Vy­riau­sio­ji rin­ki­mų ko­mi­si­ja pa­skel­bė, kad vi­du­ti­nis kan­di­da­tas į nau­ją­jį Sei­mą yra be­veik 50-me­tis, bet par­la­men­ta­ru sie­kia bū­ti ir 88-erių, ir 80 me­tų!

Sa­ko, su am­žiu­mi atei­na iš­min­tis, bet iš­min­čiai sė­di prie upės...

Ži­no­ma, nė­ra blo­go am­žiaus, yra blo­gi įpro­čiai. O blo­gi įpro­čiai ati­trau­kia nuo rea­ly­bės. Nes­var­bu, kuo svai­gi­nie­si – kvai­ša­lais ar po­li­ti­ka.

Gal­būt am­ži­nos ver­ty­bės ne­si­kei­čia? Bet kas yra am­ži­na, kas yra ver­ty­bė šian­dien? Jei­gu jau­nuo­liai da­bar vi­siems sa­ko „tu“, juos ap­šau­kia­me ne­man­da­giais. Jei­gu jie ne­su­tin­ka mirk­ti dar­be virš­va­lan­džių ir ver­gau­ti, juos lai­ko­me tin­gi­niais. O jei­gu pa­sa­ko sa­vo nuo­mo­nę, tuoj pri­ki­ša­me aro­gan­ci­ją. Ar to­kia at­mos­fe­ra ska­ti­na siek­ti sva­jo­nių čia ir da­bar? Jau­ni­mas ma­siš­kai emig­ruo­ja. Ne tik dėl finansinės lais­vės, bet ir dėl lais­vės mąs­ty­ti, kur­ti.

Štai aš­tuo­nio­lik­me­čio gim­ta­die­nis: vai­ki­nai, su­si­ne­šę sa­vo plan­še­ti­nius kom­piu­te­rius, gy­vai ste­bi pa­sau­lio kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų fi­na­lą. Ma­to, kas, kaip ir su kuo ko­vo­ja, pa­tys ga­li bū­ti da­lis glo­ba­laus pa­sau­lio. Jie per­si­me­ta vie­nu ki­tu žo­džiu. Ang­liš­kai. Jie ga­li per­šok­ti iš vie­no pa­sau­lio kraš­to į ki­tą, iš vie­nos pa­sau­lio kal­bos į ki­tą.

JAV pre­zi­den­to rin­ki­mų kam­pa­ni­ją jie ste­bi „li­ve“, nes ten rin­ki­mų ko­va – įdo­mes­nė. Jie ga­li ži­no­ti, kas vyks­ta Zan­zi­ba­re, bet ne­ži­nos, kas yra švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­rė, nes pri­si­me­na tik jos an­tik­va­ri­nį svei­ki­ni­mą, ku­riuo per­nai da­li­jo­si so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Taip, jie ga­li pa­ra­šy­ti žo­dį „ąžuo­las“ be no­si­nės. Bet ar ši ra­šy­bos klai­da yra di­des­nė už mo­ra­li­nes išim­tis, ku­rias sau tai­ko rau­dan­tys ma­siu­liai, auk­si­niais šaukš­tais gro­jan­tis ka­riuo­me­nės or­kest­ras ar ne­ti­kė­tai „pra­re­gė­ję“ iš­rink­tų­jų pa­dė­jė­jai?