Paskutiniai Ramzio žodžiai psichozių mėgėjams: „Mažiau amsėkite!“

Pas­ku­ti­niai Ram­zio žo­džiai psi­cho­zių mė­gė­jams: „Ma­žiau am­sė­ki­te!“

Ola­va STRI­KU­LIE­NĖ

zinios@vakarozinios.lt

Ai­ma­nos dėl pa­sie­ny­je žu­vu­sio šu­niu­ko jau ri­zi­kuo­ja tap­ti ma­si­ne psi­cho­ze. Ren­ka­mos au­kos pa­mink­lui, o dar la­biau pa­si­sten­gę pa­sta­ty­tu­me ir šven­tyk­lą.

Man ir­gi la­bai gai­la to žu­vu­sio žmo­gaus drau­go. Drau­giš­kes­nio ir pro­tin­ges­nio, nei kar­tais bū­na žmo­gus. Ta­čiau kiek to­je is­to­ri­jo­je yra na­tū­ra­laus gai­les­čio ir kiek dirb­ti­nai pu­čia­mos prieš­rin­ki­mi­nės is­te­ri­jos?

Opo­nen­tai at­rėž­tų, jog lie­tu­viai la­bai my­li gy­vū­nus. Nes gy­vū­nai ty­res­ni, mo­ra­les­ni, etiš­kes­ni, mei­les­ni ir t.t. nei mes. Net nei­ma ky­šių. Ir to­kie pro­tin­gi, kad tuoj pa­tys su­mo­kės už elekt­rą. Ta­čiau kaip paaiš­kin­ti tą di­džią­ją mei­lę, jei mie­ga­muo­siuo­se mies­tų mik­ro­ra­jo­nuo­se slam­pi­nė­ja tun­tai be­na­mių ka­čių. Ir to­kių pat be­na­mių šu­niu­kų. Al­ka­nų. Su­var­gu­sių. Per­ka­ru­sių. Suš­la­pu­sių. At­ša­lus orams pra­de­dan­čių tir­tė­ti nuo šal­čio. Ban­dan­čių pri­si­mei­lin­ti vi­siš­kai abe­jin­giems praei­viams. Gal ko­kį kąs­ne­lį nu­mes. Gal neįs­pirs. Ne­pa­va­rys. Ma­tyt, da­bar vi­si, apim­ti tau­rio­jo gai­les­čio, iš­si­da­lin­si­me tas ka­tes, ka­čiu­kus, šu­ne­lius po vie­ną. Ir tau­riai par­si­ne­ši­me į na­mus. Ap­žiū­rė­ję ir ša­lia mies­tų esan­čias pa­miš­kes. Ten ir­gi ra­si­me žmo­gaus iš­mes­tų. O tam, ku­rio ne­pa­si­ga­vo­me ir sau­sį su­šals ar iš ba­do nu­mirs, jau da­bar rin­ki­me pi­ni­gus pa­mink­lams. Po vie­ną pa­mink­lą kiek­vie­nam mik­ro­ra­jo­nui ir pa­miš­kei. Ga­li­ma ir po vie­ną šven­tyk­lą. Nes kiek­vie­nas be­na­mis šuo yra di­dis ken­tė­to­jas. Ka­dai­se iš­duo­tas žmo­gaus. Nes na­mi­nis gy­vū­nas iš prin­ci­po ne­ga­li bū­ti be­na­mis. Jis nė­ra lau­ki­nis gy­vū­nas. Lau­ki­nei gam­tai nė kiek ne­pri­tai­ky­tas.

Štai ta­da mū­sų ūba­vi­mai dėl vie­no šu­niu­ko bū­tų daug nuo­šir­des­ni. Ir ne­rei­kė­tų ti­kin­ti, jog mes, žem­dir­bių tau­ta, nuo se­no my­lė­jo­me na­mi­nius gy­vū­nus. To­li gra­žu. Tik iki tol, kol bū­da­vo pie­nin­gi, ver­šin­gi, vilk­da­vo ark­lą, ve­ži­mą ir nuo se­nat­vės neuž­mig­da­vo prie bū­dos. Prie­šin­gu, tai yra di­džiai gai­lin­guo­ju, at­ve­ju jau se­niai bū­tų pa­sta­ty­tas pa­mink­las Jo­no Bi­liū­no Bri­siui. Tiek kar­tų tą ap­sa­ky­mą skai­tė­me, tiek mo­kyk­lo­je vi­sais kam­pais nag­ri­nė­jo­me. Ta­čiau Bri­siui pa­mink­lo taip ir ne­pas­ta­tė­me. Tik Lai­mės ži­bu­riui. Mat Bri­sių iš­ti­ko ga­las ne prieš Sei­mo rin­ki­mus. Ne­bu­vo po­li­ti­nės po­teks­tės. Gai­la, kad ne­pa­vy­ko nu­sta­ty­ti, kas praei­tą mė­ne­sį ke­ly­je su­va­ži­nė­jo lū­šį. Tar­ki­me, jei vai­ruo­to­jas bū­tų iš ko­kio nors par­ti­nio są­ra­šo, ga­lė­tu­me rink­ti pi­ni­gus lū­šies obe­lis­kui. Ir vie­šai kle­ke­tuo­ti, jog žiau­rus par­ti­nis ty­čia atė­mė iš mū­sų Tė­vy­nės miš­kų itin re­tą gy­vū­ną. Ty­čia, są­mo­nin­gai nu­skur­di­no gam­tą.

Nuo­šir­di užuo­jau­ta ki­no­lo­gui, au­gi­nu­siam Ram­zį. Užuo­jau­ta vi­siems pa­sie­nie­čiams, dir­bu­siems ir žai­du­siems su tuo pro­tin­gu šu­ne­liu. Šie žmo­nės iš tik­rų­jų liū­di, ge­di. Ta­čiau įsi­vaiz­duo­ki­me, jog pa­sie­ny­je žūs­ta ne tar­ny­bi­nis šuo, bet žmo­gus pa­rei­gū­nas. Tar­ny­bos me­tu. Ar kil­tų to­kia ma­si­nė psi­cho­zė kaip dėl šuns? To­li gra­žu. Po­li­ci­jos pa­ros įvy­kių su­ves­ti­nė­je tam įvy­kiui bū­tų skir­tas tik trum­pas sa­ki­nys. Su žu­vu­sio pa­rei­gū­no ini­cia­lais, am­žiu­mi ir va­lan­da, ka­da įvy­ko ne­lai­mė. Ar ir ta­da rink­tu­me pi­ni­gus pa­mink­lui? Aiš­ku, ne! Net dė­me­sio neatk­reip­tu­me! Ir po­li­ti­kai tuo įvy­kiu tik ta­da su­si­do­mė­tų, jei ke­tin­tų in­ter­pe­liuo­ti vi­daus rei­ka­lų mi­nist­rą. Ar kė­sin­tų­si iš­vers­ti iš po­sto pa­sie­nio rink­ti­nės va­dą. Nes mū­sų vals­ty­bė­je la­bai ak­tua­lūs tam­pa kiau­ra­sam­čio ar šu­niu­ko skan­da­lai. Bet kai tar­ny­bo­je žūs­ta pa­rei­gū­nas žmo­gus, jį ap­rau­da tik šei­ma, gi­mi­nės. O da­lis žmo­nių bū­ti­nai pa­lei­džia to­kį pa­są­mo­nės srau­tą: „Jei nu­šo­vė, va­di­na­si, bu­vo už ką.“ „Ge­rų žmo­nių ne­šau­do.“ „Gal bu­vo su­si­dė­jęs su ban­di­tais.“ „Gal kuo nors ne­pa­si­da­li­no. Mei­lu­že, ky­šiu, še­šė­li­niu vers­lu ir t.t.“ Kai žūs­ta ne šuo, bet ŽMO­GUS, gy­vie­ji pir­miau­sia ieš­ko to žmo­gaus ydų. Kaip pre­teks­to, už ką pa­rei­gū­nas nu­žu­dy­tas. Ir il­ga­sis, į ma­si­nes psi­cho­zes lin­kęs vi­suo­me­nės lie­žu­vis nė už ką iš­kart neiš­tars, jog žmo­gus žu­vo to­dėl, kad bu­vo prin­ci­pin­gas ir do­ras. At­virkš­čiai. Ap­los. (Šio­je vie­to­je at­si­pra­šau Ram­zio). Žmo­gus, nes yra ne ke­tur­ko­jis, iš pra­džių iš­vo­lio­ja­mas pur­vuo­se. Ir pa­ts šva­riau­sias pur­ve­lis – „žu­vo, nes el­gė­si ne­pro­fe­sio­na­liai“. Ma­tyt, anot tos pa­čios psi­cho­zės, Lie­tu­vo­je do­ras ir tik­ras pro­fe­sio­na­las – tik šuo. Na, dar Klai­pė­dos jū­rų mu­zie­jaus del­fi­nas. Tei­kian­tis me­di­ci­ni­nes pa­slau­gas.

Žu­vu­siems pa­rei­gū­nams ant­ka­pius pa­sta­to tik jų ge­din­čios šei­mos. Ir tie ant­ka­piai pa­pras­tai bū­na daug kuk­les­ni nei nu­šau­tų ban­di­tų. Ypač gau­jų va­dų. Net­vis­ka mar­mu­rais, gra­ni­tais ir neiš­si­kė­to­ja per tris, ke­tu­rias ka­pa­vie­tes. Net ir po mir­ties to­liau iš­krai­po­mi žmo­gaus ver­tės stan­dar­tai. Vi­suo­me­nės są­mo­nė vis dar pri­si­me­na ko­kį nors nu­dob­tą Daš­kę, Ra­maš­kę, Ku­ką. Bet ar ga­lė­tų iš­kart pri­si­min­ti Pa­ne­vė­žy­je ban­di­tų su­šau­dy­to jau­no pro­ku­ro­ro pa­var­dę? O šit bent vie­no „tul­pi­nio“ pa­var­dę tik­rai pri­si­min­tų. Net ir jų bu­vu­sias mei­lu­žes bei „tač­kes“, pi­lai­tes iš­var­din­tų.

Sei­mo rin­ki­mai praeis. Vi­liuo­si, kad po dvie­jų rin­ki­mų tu­rų mies­tuo­se ne­liks ir be­na­mių šu­nų. Bet la­biau ti­kė­ti­na, kad baig­sis prieš­rin­ki­mi­nė ram­zi­nė is­te­ri­ja. Nes opo­nen­tams ne­liks po­li­ti­nio pre­teks­to itin grau­den­tis. O da­bar de­juo­ja­ma taip, tar­si vi­si ša­lies de­juok­liai tą šu­niu­ką as­me­niš­kai pa­ži­no­jo. Viz­gi­no­si su juo uo­de­go­mis. Keis­da­vo­si sul­tin­gais kau­lais per gim­ta­die­nius. Ir da­bar apim­ti to­kios di­džios šird­per­šos, kad te­lie­ka ma­siš­kai ra­šy­ti, am­sė­ti me­mua­rus. Kuo grei­čiau. Nes rin­ki­mai ar­tė­ja. Tar­ki­me, „Pas­ku­ti­niai Ram­zio žo­džiai – di­din­ki­te se­nat­vės pen­si­jas“. „Ram­zis mums pri­sa­kė, kiek pa­di­din­ti vi­du­ti­nę al­gą ir ką rink­ti į Sei­mą“. At­sip­ra­šau vi­sų gy­vū­nė­lių my­lė­to­jų. Aš ir­gi juos my­liu. Bet kai žmo­gus at­si­du­ria šuns vie­to­je, o šuo – žmo­gaus vie­to­je, tai yra per­ne­lyg sku­bo­ta mu­ta­ci­ja.