Naujausios
Norėčiau gyventi tokiame mieste
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Sėdėjau Šiaulių miesto plėtros pristatyme, skirtame Lietuvos diplomatams, klausiausi mero Justino Sartausko planų, žiūrėjau Savivaldybės parengtą medžiagą investuotojams, po to Kęstučio Petraičio, TAFISA žaidynių direktoriaus, pristatymą, sukurtą trumpą filmuką apie Šiaulius ir nejučiom galvojau, kad ir aš norėčiau gyventi tokiame mieste.
Mieste, kur visada šviečia saulė, klesti pramonė, investuotojams parengti sklypai su infrastruktūra, kur labai daug kvalifikuotos darbo jėgos, kur tuoj tuoj bus naujas futbolo maniežas, du regbio stadionai ir stovės gražūs stiklo pastatėliai ant Talkšos ežero, pro juos taip gražiai matyti Katedra, o rytais skverelyje prie savivaldybės sportuoja šiauliečiai pensininkai, kaip kokie japonai, o 2014 metais per TAFISA žaidynes iš viso kas Šiauliuose dėsis — pasaka, ne miestas.
O dar tie lozungai: „Šiauliai — Saulės miestas: atviras, veržlus ir saugus“, “Šiauliai — geriausia aplinka investuoti ir augti“ ir dar tas patiko: “Užtikrinta socialinė aplinka ir gyvenimo kokybė“.
Turėjau sau įsignybti, kad čia tie patys Šiauliai, kuriuose gyvenu. Kita vertus, nepasakysi, jog viskas čia netiesa. Na, neskaitant lozungų apie užtikrintą gyvenimo kokybę ir socialinę aplinką. Bet gal čia siekiamybė, gal kada nors užtikrins.
Gal bus ir tie du regbio stadionai, futbolo maniežas, futbolo aikštė, baseinas, ir laimingi pensininkai kasdien harmoningai mankštinsis prie fontano...
Aš juk suprantu, kad į miesto pristatymą potencialiems investuotojams nedėsi vaizdelių, kaip kapinėse močiutė bučiuoja ranką žmogui, kuris atidavė jai geriamo vandens butelį kapui palaistyti, mat vandens amžinai nėra.
Ir nedėsi gražių, bet liūdnų darželių auklyčių, gaunančių 670 į rankas, veidų. Nerodysi ir prieš darbo biržos langus badaujančio neįgalaus bedarbio. Čia tik laikraščiai tokias negeroves apie miestą rašo.
Dar atvirai prisipažinsiu, man buvo labai smagu, nors gan netikėta, matyti tokį gražų ir potencialų mūsų miestą. Prieš diplomatus, ypač iš Baltarusijos, tikrai nebuvo gėda. Ne gėda net prieš diplomatus iš Japonijos — o ką, ir mūsų pensininkai saulei tekant mankštinasi.
Mūsų miestas potencialiai yra tikrai geras, net pati norėčiau tokiame gyventi. Ir meras geras, labai reklamavo mūsų oro uostą investuotojams, sakė, kad tai vienintelis toks oro uostas, kur nėra triukšmo ribojimo problemų. Matyt, ir oro uostas labai geras.
O kai dar filmuke išvydau mūsų miesto vardą Sun City (lietuviškai „Saulės miestas“), visai išskydau. Pagalvojau, gal gyvenu tikrame San Sityje — yra toks miestas Pietų Afrikos Respublikoje, į kurį iš skurdžios Afrikos peklos patenki tarsi į pasaką — ten, pasakojama, visas miestas pakištas po stogu, o virš galvos šviečia dirbtinė saulė, plaukia debesys, o vakarais spindi mėnulis ir žvaigždės, po tuo stogu reguliuojamas klimatas (o kaip gerai būtų toks stogas ir virš Šiaulių bulvaro, nes kai iškirto normalius medžius ir susodino europinius, nėra jokio pavėsio), ir ten pilna restoranų, kazino, dirbtinių vandens telkinių, krioklių, baseinų...
Taip man ir susuko galvą... O ką, gal įmanoma būtų ir mums įkurti tokią oazę skurstančioje Lietuvoje. Čia tai būtų bent regioninė politika.