Naujausios
KOMENTARAS
Neturi pinigų, bet turi banko kortelę
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Visą pusšimtį sovietinės okupacijos metų buvo kalbama apie kaimo artinimą prie miesto. Kaimuose buvo statomi daugiabučiai, veikė vaikų darželiai ir mokyklos, buvo parduotuvių ir valgyklų. Kaimiečiai, kaip ir miestiečiai, gyveno iš samdomo darbo. Žmonės negalėjo laikyti daug gyvulių ir apsikrauti kaimo rūpesčiais.
Europa taip pat nori kaimiečio gyvenimą prilyginti miestietiškajam. Tačiau tą daro savaip. Iš Europos paramos kaimuose tiesiami vandentiekio ir kanalizacijos tinklai, tvarkomos miestelių gatvės, paplūdimiai. Tvartai ne vieno kaimiečio sodyboje paversti muziejais. Kai kurie namai iščiustyti taip, jog šeimininkės nenori virti valgio, kad neprišnerkštų virtuvės. Kiemuose žydi gėlės, auga tėvų ir senelių akiai neregėti želdiniai.
Tik atskirtis tarp kaimo ir miesto nuolat didėja. Daugelis kaimų liko be mokyklų, be bibliotekų, be ambulatorijų, be autobusų. Bet užtai kiekvienas pensininkas, bedarbis, net asociali šeima turi banko korteles! Nors sąskaitose švilpauja vėjai...
Turi elektroninius rajono centro bibliotekos skaitytojų bilietus, nors bibliotekos per metus praturtėja tik keliomis dešimtimis knygų.
Laikraščio skaitytoja iš atokaus Kelmės rajono kaimo, paskambinusi į redakciją, pakvietė kartu paskaičiuoti, kiek jai kainuos atsiimti naujai pagamintą banko kortelę. Iki seniūnijos centro pavežti ji prašys kaimyno. Jam reikės sumokėti bent 20 litų už degalus. Iš savo miestelio į Kelmę atkakti turės vieną kartą per dieną važiuojančiu autobusu. Atvažiuoti ir grįžti jai kainuos dar apie 20 litų.
Tačiau tai ne viskas. Bankas, kuriame moteris turi sąskaitą, Kelmėje neišduoda kortelių ir neatlieka grynųjų pinigų operacijų. Ji privalės važiuoti į Šiaulius ir išleisti dar apie 30 litų kelionei.
Už minimalų atlygį dirbanti moteris išleis beveik dešimtadalį savo algos, sugaiš visą darbo dieną. Dėl šio reikalo turės paprašyti darbdavio, kad išleistų iš darbo.
„Mus per prievartą suvarė į bankus. Atlyginimus būtinai turi vesti į banko sąskaitą. Sakė, jog ir kaimuose bus bankomatai. Ir apmulkino. Aš pasiimti savo atlyginimo turiu važiuoti į Kelmę,“ – su nostalgija moteris prisimena laikus, kai tiesiog pasirašydavo ant algalapio ir darbovietėje pasiimdavo savo uždirbtus pinigus.
Į bankus suvarė ir pensininkus. Bankuose pinigai gal ir saugesni nuo plėšikų, bet neapsaugoti nuo apsukrių sukčių, kurie pasinaudodami kaimiečių patiklumu ir naivumu, kartais iki cento išgrando jų sąskaitas.
Garbaus amžiaus kelmiškis bedarbis pasakojo, jog išgyventi padeda užsienyje dirbanti dukra. Kas mėnesį ji perveda tėvui po šimtą eurų, kad prisidurtų prie socialinės pašalpos.
Tačiau eurų pasiimti jis privalo, kaip pats sako, „plaukti“ į Šiaulius. Internetinės bankininkystės, per kurią galėtų konvertuoti eurus į litus, bedarbis neišmano. Taigi, kukli dukros parama tėvui sumenkėja dar keliomis dešimtimis litų.
Su tokia problema susiduria daugybė garbaus amžiaus provincijos žmonių.
Bankams gal ir naudingas atotrūkis nuo savo kliento. Kol žmogelis suranda progą nuvažiuoti į didmiestį savo pinigų, bankas, nemokėdamas žmogui jokių palūkanų, sėkmingai jais naudojasi. Tuo tarpu kaimo žmogelis, paimdamas kelioms savaitėms kokį „greitąjį kreditą“ sumokėtų tiek pat palūkanų, kiek paėmė paskolos.
Nuo savo klientų pabėgę bankai jau kalba, kad patys ims palūkanas už pinigų saugojimą.
Ar tokią tvarką galima pavadinti pagarba savo klientui?
Bėgdami nuo provincijos žmogaus persitvarko ne tik bankai.
Didmiesčio tirštumoje slepiasi ir ryšių paslaugų teikėjai. Juk norėdamas nutraukti sutartį, atsisakyti interneto ar telefono, taip pat privalai važiuoti į Šiaulius.
Tai naudinga paslaugos teikėjui. Kol kaimietis prisiruošia nukakti į miestą, kol suranda kelionei pinigų ir laiko, kol mieste suranda puošnų paslaugos teikėjo ofisą, vargani jo pinigėliai kapsi į paslaugos teikėjo sąskaitą.
Neseniai, nuvažiavusi į Vakarų skirstomųjų tinklų Kelmės klientų aptarnavimo centrą, sužinojau, jog nuo rudens Kelmėje neliks ir jo. Kai pasibaigs sąskaitų už elektrą knygelė, ją pasikeisti turėsime važiuoti į Šiaulius. Arba kas mėnesį mokėti už elektrą fiksuotą sumą. Kaip užsienyje. Tik gaila, mūsų algos ne užsienietiškos. Ir mentalitetas, deja.
Panaikinus Elektros tinklų Kelmės skyrių, darbą praras dar būrelis kelmiškių. Kaip jau prarado bankuose, Darbo biržoje ir kitose prie Šiaulių įstaigų prijungtuose Kelmės padaliniuose.
Kas lieka Kelmei ir kelmiškiui? Renovuojami daugiabučiai, kurių apdėjimas polistirolio putomis ir nutinkavimas kainuoja po milijoną litų?
Atnaujinamas Kultūros centras, kur į dažną renginį neišparduodamas nė minimalus kiekis bilietų, ir renginys atšaukiamas.
Moderniai suremontuota ligoninė, kurioje nėra diagnostinės aparatūros, į pensiją išėjus šiandieniniams medikams, greitai nebeliks ir kompetentingesnių gydytojų?
Darbo birža? Socialinės paramos skyrius, kuris dar ne Šiauliuose?
Tiesa, dar kalbama, jog greitai pradės statyti sporto kompleksą, kuris kainuos 32 milijonus litų. Baseinas ir sporto salė gerai. Vakarietiškas dvelksmas. Tik kas toje Kelmėje išgalės naudotis vakarietiškais patogumais? Ar daug žmonių juos įpirks?
O gal už tuos pinigus pastatyti kokią žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonę ar fabriką? Ne baseinai, ne gražūs šaligatviai, ne gėlynai prie Kelmės pririš jauną žmogų, o darbo vietos.
Po parką vaikšto jauna kelmiškė ir savo mažylius drausmina angliškai. Jie, tikriausiai, gimė Didžiojoje Britanijoje ir nematys reikalo mokytis senelių kalbos.
Gatve link paplūdimio traukia būriai jaunimo. Lietuvaičiai grįžę su savo draugais iš užsienio šneka ne savo, o vokiečių, anglų, skandinavų kalbomis.
Kai ir Kelmėje pajauti Europą, šiek tiek atmiežiamas jausmas, kad gyveni gūdžioje provincijoje.
Bet ateis ruduo. Visi išvažiuos. Ir mes liūdnai žiūrėsime, kaip neatsisukdamas atgal miestas su visais savo patogumais ir malonumais bėga nuo kaimo. Tarsi bijotų, kad nepasivytų.
